Vladislovas Vaza (1595 m. birželio 9 d. Lobzove, prie Krokuvos – 1648 m. gegužės 20 d. Merkinėje) – Lenkijos karalius Vladislovas IV ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas II Vaza (1632–1648 m.).
| Vladislovas Vaza | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius | |
 | |
| Vazų dinastija | |
 | |
| Gimė | 1595 m. birželio 9 d. Lobzovas, prie Krokuvos, Lenkija |
| Mirė | 1648 m. gegužės 20 d. (52 metai) Merkinė, Lietuva |
| Palaidotas (-a) | Vavelio katedra |
| Tėvas | Zigmantas Vaza |
| Motina | Ona Habsburgaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Cecilija Renata Habsburgaitė (1611 – 1643) m. Liudvika Marija Gonzaga (1611 – 1667 m.) |
| Vaikai | su Jadvyga Lužkovska Vladislovas Konstantinas (1635 – 1698 m.) su Cecilija Renata Zigmantas Kazimieras (1640 – 1647 m.) Marija Ona Izabelė (1642 – 1642 m.) |
 Lenkijos karalius | |
| Valdė | 1632 m. lapkričio 8 d. - 1648 m. gegužės 20 d. (15 metų) |
| Ankstesnis | Zigmantas Vaza |
| Įpėdinis | Jonas Kazimieras Vaza |
| Žymūs apdovanojimai | |
 | |
 Vikiteka | Vladislovas Vaza |
| Parašas | |
 | |
1610 m. penkiolikmetį Vladislovą grupė Maskvos bojarinų (Septyni bojarinai) buvo išrinkę caru, tačiau Maskvos sosto jis neužėmė, nes tam pasipriešino tėvas, o Rusijoje kilo liaudies sukilimas. Nepaisant to iki 1634 m. Vladislovas naudojo Maskvos didžiojo kunigaikščio titulą. Iš tikro tuo metu Maskvoje valdė Michailas Romanovas.
Vladislovas Vaza sugebėjo neįsivelti į Vakarų Europą tuo metu niokojantį Trisdešimtmetį karą ir sėkmingai gintis nuo užsienio invazijų. Vladislovas palaikė religinę toleranciją ir vykdė karines reformas, tačiau jam nepavyko savo šlovės, užkariavimų ir valstybės valdymo reformų siekių įgyvendinti iki galo.
Su Vladislovo mirtimi baigėsi Abiejų Tautų Respublikos „Aukso amžius“, nes konfliktai ir įtampos, kurių Vladislovas nesugebėjo išspręsti, 1648 m. sukėlė didžiausią kazokų sukilimą ir švedų invaziją. Vladislovas buvo vienintelis valdovas iš Vazų dinastijos, kuris dažniausiai lankėsi Vilniuje bei daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje.
Biografija
Vladislovo motina mirė praėjus trejiems metams po jo gimimo. Vladislovą užaugino viena iš jo motinos rūmų damų – Uršula Meierin.
Elekcija
Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus. Dar būdamas gyvas, Zigmantas Vaza siekė, kad Vladislovas būtų karūnuotas Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, tačiau dauguma ponų to nepalaikė. Vladislovo Vazos tėvas, siekdamas absoliutizmo ir spausdamas nekatalikus, buvo įsigijęs daug priešų, tuo tarpu Vladislovas Vaza krašte buvo labai mėgstamas. Tėvas visose iškilmėse ji laikydavo greta savęs ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Be to, tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdymą. Jis dažnai vadovavo karo žygiams ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų.
Praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties, 1632 m. lapkričio 8 d. Vladislovas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o kitų metų vasario 5 d. karūnuotas. Abi to meto Lietuvos partijos – katalikai ir protestantai palaikė Vladislovą. Visiems buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. Katalikai Vladislovą palaikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima, o protestantai, kadangi jis jiems pažadėjo protestantų vadui Kristupui Radvilai, po Leono Sapiegos mirties, jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo etmono urėdą. Vladislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė.
Vladislovo pacta conventa:
- Neįvesti svetimšalių kariuomenės
- Pastatyti dar keturias tvirtoves
- Užbaigti Kameneco tvirtovės statybą
- Be Seimo žinios ir leidimo nevesti
- Nedauginti karaliaus ekonomijų be Seimo pritarimo
- Niekam neduoti dviejų urėdų
- Panaikinti rusams padūmės mokestį
Rusijos caras 1610–1613
Karas su Rusija
Dar būdamas 15 metų Vladislovas Vaza tampa Rusijos caru. Lenkų etmonui Stanislovui Žolkievskiui (lenk. Stanisław Żółkiewski) sumušus rusus ir užėmus Smolenską, 1610 m. vasario 4 d. buvo pasirašytas susitarimas, – išrinkti karalaitį Vladislovą Rusijos caru su sąlyga, kad jis priims pravoslavų tikėjimą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriams užėmus Maskvą ir nuvertus carą Vasilijų Šuiskį, 1610 m. vasarą ėmė valdyti karaliaus Vladislovo vardu. Buvo pradėtos kaldinti net Vladislovo Vazos monetos. Bet karalius Zigmantas Vaza nesutiko leisti savo sūnaus į Maskvą, nes jis tuo metu užsigeidė pats būti Maskvos caru. Taip Vladislovas nepriėmė pravoslavų tikėjimo ir į Maskvą neatvyko. Deryboms ilgai užtrukus, kariuomenė sukilo. Maskvos įgulai buvo sunku išsilaikyti: jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas etmonas Jonas Karolis Chodkevičius ir įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. 1613 m. caru buvo išrinktas Michailas.
Vladislovo Vazos žygis ir Deulino paliaubos
Karalaitis Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, titulavosi caru ir 1617 m. žygiavo užimti Maskvos, kariuomenei vadovavo J. K. Chodkevičius. Maskva buvo pasiekta, tačiau jos paimti nepavyko, 1618 m. gruodžio 11 d. Deulino kaime, netoli Maskvos, buvo paskelbtos 16 metų paliaubos. Maskva būtinai reikalavo, kad Vladislovas nebesivadintų caru, bet tas neatsisakė šio titulo. Šis klausimas taip ir liko neišspręstas, bet sienų klausimas bei kiti reikalai buvo nutarti. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: Lietuvai buvo gražinta 1610 m. Smolensko sritis, kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m., o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardas-Sieverskas (Černigovo sritis).
Karas su Rusija ir Polianovkos taika
Deulino paliaubų sutartis Maskvai buvo labai negarbinga, nes ji Lietuvai ir Lenkijai turėjo užleisti nemažai žemių, todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Paliaubos baigėsi 1633 m. vasarą, ir Maskva ruošėsi naujam karui. Kai 1632 m. atėjo žinia, jog mirė karalius Zigmantas, caras Mykolas Romanovas, nelaukdamas paliaubų galo, didžiulę savo kariuomenę išsiuntė užimti Smolensko. Tačiau caras apsivylė, nes tarpuvaldis buvo labai ramus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekciją), ir naujasis karalius Vladislovas labai greitai galėjo išžygiuoti į karą. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila, su labai maža kariuomene negalėjo jos sulaikyti. Greitai caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko, kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos, beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas, kol pagaliau pats karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Prieš 100 000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15 000 lietuvių ir lenkų. Tačiau pasinaudojus sumaniais manevrais Smolenskas buvo išgelbėtas, caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti. Carui nebeliko kitos išeities, kaip tik taikintis. Po pusės mėnesio derybų Polianovkos kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo paskelbta amžinoji taika. Pagal ją, caras atsisakė nuo visų pretenzijų į Maskvos sostą. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti Maskvos bajorų raštą, kuriuo 1610 m. buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Vladislovas karo metu parodė didelių vado gabumų, ir jo populiarumas krašte dar labiau pakilo. Tada nustatyta siena su Maskva išbuvo iki naujojo 1654 m. karo, sukelto kazokų sukilimų.
Sėkmingai pabaigus karą su Maskva Vladislovas 1634 m. privertė Osmanų imperiją sudaryti taiką, užbaigiant 1633–1644 metų karą.
Vladislovo Vazos santykiai su Švedija
Švedijos sosto klausimas
Sudarius taiką su Rusija, teko rūpintis santykiais su Švedija. 1635 m. pasibaigė 1629 m. sudarytos Altmarko paliaubos, tad reikėjo ruoštis naujam karui arba rūpintis jų pratesimu. Nors renkamas karaliumi Vladislovas buvo pasižadėjęs visiškai atsisakyti Švedijos sosto, iš tikrųjų to padaryti neketino. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Vokietija) žuvo Švedų karalius Gustavas II Adolfas. Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną Mariją Eleonorą Branderburgietę, bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunąją Gustavo II Adolfo dukterį Kristiną. Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su švedais. 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai juos puolė Livonijoje.
1635 m. rugsėjo 12 d. Štumsko paliaubos
Tuo metu Vokietijoje tęsėsi vadinamasis Trisdešimtmetis karas. Protestantų šalininkams, ėjusiems prieš imperatorių, buvo labai svarbu, kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika ir kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. Dėl to, Štumske (Prūsijoje, netoli Malborko (Marienburgo), tarp Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. Į jas atvyko Prancūzijos, Anglijos ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų atstovai. Vladislovas Vaza, nenorėdamas atsisakyti Švedijos sosto, norėjo kariauti. Karalių palaikė tik Lietuva, kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 metų paliaubas. Jomis Vladislovo Vazos teisės švedų sostui buvo paliktos neišspręstos, švedai pasitraukė iš Prūsijos, tačiau jiems buvo palikta visa Livonija. Tuo tarpu K. Radvila Livonijoje buvo išvaręs švedus iš visos Cėsių (Vendeno) vaivadijos, jis tebekariavo su jais net po paliaubų, bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties, bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai, ką buvo atkovojusi Livonijoje. Todėl jos atstovai Seime kėlė protestą, tačiau lenkai juos nuramino, žadėdami kitur atsilyginti, ir sutartis buvo ratifikuota. Su Švedija turėjo būti ilga taika, bet 1655 m., nesulaukus paliaubų galo, vėl buvo pradėtas karas.
Ramusis Vladislovo valdymo laikotarpis
Padarius taiką su Maskva ir Švedija, Lietuva jokių nesusipratimų nebeturėjo. Karalius Vladislovas Vaza buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus, bet jo planams pasipriešino Senatas ir Seimas. Dėl to turėdamas daug nemalonumų ir didelių nuostolių, karalius nebekūrė jokių didelių planų. Jis toliau bandė sutaikyti protestantus su katalikais, bet tam reikalui 1645 m. sušauktas suvažiavimas nieko nepasiekė. Kraštas po Zigmanto Vazos laikų suiručių ir vidinių nesutarimų ėmė atsigauti savaime, be jokių reformų. Po 13 ramių metų, pačioje Vladislovo Vazos gyvenimo pabaigoje, Lenkiją, o iš dalies ir Lietuvą, sukrėtė audringas kazokų sukilimas, įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija.
Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai
Vladislovo laikais kazokų („kazokas“ totoriškai reiškia valkatą, bastūną) sukilimų buvo net keletas. Paskutinysis buvo žiauriai numalšintas 1637–1638 m. Po to pradėjo bręsti naujas sukilimas, kurį sukėlė buvęs kazokų kariuomenės raštininkas Bogdanas Chmelnickis. Nuskriaustas vieno lenkų bajoro, suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną, B. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir Seime, bet, jos neradęs, pabėgo į Sečės miestą. Ten jis sukėlė visus kazokus, pasikvietęs į pagalbą totorius, ir 1648 m. dviejuose mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis (ukr.: Zhovti Vody) ir Korsunu (ukr.: Korsun') jis sunaikino visą lenkų kariuomenę. Į nelaisvę pakliuvo net abu lenkų etmonai. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Kaip tik tokiu kritišku momentu Merkinėje mirė karalius Vladislovas Vaza, tad kazokų reikalus jau teko baigti Jonui Kazimierui.
Kultūrinis Vilniaus gyvenimas valdant Vladislovui Vazai
Dar būdamas jaunas Vladislovas Vaza su tėvu dažnai rezidavo išpuoštuose Vilniaus valdovų rūmuose. Čia taip pat priimdavo popiežių, Šventosios Romos imperatorių, Toskanos, Ispanijos, Venecijos, Prancūzijos, Danijos, Persijos, Osmanų imperijos, Rusijos ir kitų kraštų pasiuntinius, čia būdavo priimamos vasalinės priesaikos. Vladislovo Vazos laikais rūmuose ir jų prieigose vyko įvairūs pasilinksminimai: žvėrių pjudymai, karnavalai, kaukių baliai, o 1636, 1644 ir 1648 m. čia pastatytos pirmosios Lietuvoje ir vienos iš pirmųjų Europoje itališkos operos. Pirmajai operai „Elenos pagrobimas“ libretą parašė Vladislovo sekretorius V. Pučitelis (Virgilio Puccitelli), o muziką sukūrė garsus italų kompozitorius M. Skakis (Marco Scacchi). Vladislovas Vaza asmeniškai su libretistu aptardavo scenarijų bei partitūrą, domėjosi repeticijomis, dekoracijomis, kostiumais, jo pasiuntiniai vyko į Veneciją, Romą, Paryžių ieškoti atlikėjų, juos bandė ir sudarinėjo sutartis spektakliams Lietuvoje ir Lenkijoje. Jam padėdavo rūmų kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila.
Vladislovo Vazos žmonos, vaikai
1634–1635 m. Vladislovas Vaza su Lvovo miesto gyventoja Jadvyga Luškovska (1610–1648 m. gegužės 20 d.) susilaukė nesantuokinio sūnaus Vladislovo Konstantino (1635–1698 m. kovo 19 d.).
1637 m. rugsėjo 13 d. vedė imperatoriaus Ferdinando II dukrą Ceciliją Renatą Habsburgaitę (1611–1643). Su ja turėjo sūnų ir dvi dukras:
- Zigmantas Kazimieras (1640 m. balandžio 1 d. – 1647 m. sausio 9 d.);
- Marija Ona Izabelė (1642 m. sausio 6 d. – 1642 m. vasario 7 d.);
- Ir dukra, kuriai nebuvo suteiktas vardas, nes tik gimusi mirė (1644 m. kovo 24 d.).
1646 m. kovo 10 d. vedė princo Karolio I Gonzagos Neveriečio dukrą Mariją Liudviką Gonzagą iš Nevero (Prancūzija). Vaikų nesusilaukė. 1648 m. gegužės 20 d. medžioklėje peršalęs, Merkinėje mirė. Žmona Marija Liudvika po vyro mirties ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero.
Šaltiniai
A. Šapoka „Lietuvos istorija“; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6
Vladislovas Vaza Gimė: 1595 m. birželio 9 d. Mirė: 1648 m. gegužės 20 d. | ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Vasilijus Šuiskis |
Rusijos caras 1610–1613 |
Po to: Michailas I Romanovas |
| Prieš tai: Zigmantas Vaza |
Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1632–1648 |
Po to: Jonas Kazimieras Vaza |
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
