Vitbis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Vitbis (angl. Whitby) – miestas ir apylinkė Skarborougo (angl. Scarborough) apygardoje, Šiaurės Jorkšyro grafystėje, rytinėje Anglijos pakrantėje. Šiandien tai žvejybos uostas ir turistų traukos centras. Jis yra 76 km nuo Jorko, įsikūręs prie Esko upės žiočių, abiejose jos upėse, slėnyje tarp dviejų klifų. Vitbio apylinkėje gyvena 13 594 žmonių[1].
| Vitbis angl. Whitby | |
|---|---|
 | |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+0) ------ vasaros: (UTC+1) | |
| Valstybė |  Jungtinė Karalystė |
| Šalis |  Anglija |
| Grafystė | Šiaurės Jorkšyras |
| Įkūrimo data | 656 |
| Gyventojų | 13 594 |
| Pašto kodas | Y021, Y022 |
 Vikiteka | Vitbis |
Miestas įkurtas 656 m., kai krikščioniškas Nortumbrijos (angl. Northumbria) karalius Osvis įkūrė prie Esko upės vienuolyną, kurio pirmoji abatė buvo Šv. Hilda. Čia imti rengti sinodai, dvasininkų tarybos susirinkimai. Tuo metu senąja anglų kalba miestelis buvo vadinamas Streonšaliu (angl. Streonshal). 867 m. metais vienuolynas buvo sugriautas vikingų antpuolio metu ir atstatytas tik 1078 m. Šiuo periodu miestelis gavo naują pavadinimą – Vitbis, senovės skandinavų kalboje reiškiantį „baltoji gyvenvietė“. XVIII a. Vitbis tapo laivų statybos ir banginių medžioklės centru, aktyviai prekiavo alūnu ir gagatu.
Šiandieninės Vitbio ekonomikos pagrindą sudaro turizmas ir žvejyba. Miestelis geležinkelio ir autobusių linijomis pasiekiamas iš kitų Jorkširo ir šiaurės rytų Anglijos miestų ir regionų. Vitbis neretai minimas literatūriniuose darbuose, kino filmuose ir televizijoje. Garsiausias paminėjimas siejamas su Bremo Stokerio romanu „Drakula“.
Vitbio apylinkėse esančiuose alūno skalūnuose buvo rasta daug įdomių fosilijų, tarp jų ir pilnų pterozaurų skeletų. Vitbis garsus ir puikiai išsilaikusiomis amonitų fosilijomis, kurių galima rasti pajūryje ar nusipirkti miestelyje suvenyrų parduotuvėse. Didžioji dalis iškasenų iš ankstyvojo ir vėlyvojo juros periodo[2]. Vitbio muziejuje ekspuonuojamos trys amonitų fosilijos, kurioms išraižytos galvos. Jos vadinamos „akmenų gyvatės“ ir buvo pardavinėjamos kaip religiniai suvenyrai Šv. Hildai atminti[3]. Šios gyvatės sudaro Vitbio herbą.
Ankstyvieji viduramžiai
Apie 656 metus krikščioniškas Nortumbrijos (angl. Northumbria) karalius Osvis įvykdė savo pažadą dabartinio Vitbio vietoje įkurti vienuolyną.
655 m., Osvis, stovėdamas priešais pagoniškos Mersijos karaliaus Pendos armiją, meldė Dievo padovanoti jam pergalę, žadėdamas savo mažametę dukrą Elfledą paskirti Dievo tarnystei ir duoti žemių vienuolynų steigimui. Penda ir daugelis jo kilmingųjų žuvo mūšyje. Osvis gerbdamas savo pažadą skyrė 12 mažų žemės sklypų po 10 haidų (1 haidas lygus 120 akrų) įvairiose vietovėse vienuolynams kurti. Vienas iš jų buvo Streonšalis, vėliau žinomas Vitbio abatijos vardu. Tai buvo namai, į kuriuos Elfleda atvyko būdama nepilnametė, o vėliau tapo jų abate[4].
Pirmąja abate tapo Hilda, nepaprasta asmenybė, vėliau imta garbinti kaip šventoji. Dėka jos Vitbis tapo švietimo centru, o Kedmono poezija yra vienas ankstyviausių Anglo-Sakso literatūros pavyzdžių. Abatija tapo pagrindiniu karališkuoju Deiros karalystės moterų vienuolynu ir karališkos šeimos laidojimo vieta. 664 m. Vitbio sinodas nustatė romėnišką Velykų datą, kaip atsvarą keltiškos krikščionybės datai[5].
867 m. danų vikingai išsilaipino 3,2 km į vakarus nuo Vitbio, užpuolė gyvenvietę ir sugriovė abatiją. Tik Normanų užkariavomo, 1066 m., Viljamas Persis 1078 m. nurodė atkurti vienuolyną dedikuotą Šv. Petrui ir Šv. Hildai. Vėliau gyvenvietė imta vadinti Prestebiu (angl. Prestby), kas senovės skandinavų kalboje reiškia "dvasininkų buveinė. Dar vėliau vadinta Hvitbiu (angl. Hwytby), po to Vaitebiu (angl. Whiteby) (kas reiškia senovės skandinavų kalba „baltoji gyvenvietė“) ir galiausiai Vitbiu (angl. Whitby).
Vėlyvieji viduramžiai ir Tudorų laikai
Pasak Langdeilo „Jorkšyro žinyno“ (1822) ir Bainio „Jorkšyro grafystės žinyno“ (1823), Vitbis, iki pat Elžbietos I vadymo laikų buvo tik nedidelis žvejybos uostas. 1540 m. jame buvo apie 20-30 namų ir gyveno apie du tūkstančius gyventojų[6]. Tais pačiais metais Henrikas VIII uždarė vienuolynus, tarp jų ir Vitbio abatiją.
XVI a. pabaigoje britų gamtininkas Tomas Čaloneris iš Jorko keliaudamas po Italiją aplankė alūno kasyklas Popiežiaus valdomose teritorijose[7]. Jis nustatė, kad uoliena iš kurios išgaunamas alūnas identiška toms, kurias galima aptikti jo gimtinėje Šiaurės Jorkšyre. Tais laikas alūnas buvo itin svarbi iškasena naudojama konservuojant odą, fiksuojant drabužių dažus ir medicinoje daugelyje šalių. Iki tol Vatikanas buvo monopolizavęs alūno gamybą ir prekybą juo. Čalonerio sekretorius atsivežė keletą darbininkų iš Italijos, kad padėtų vystyti alūno pramonę Jorkšyre. Dėl to rinkoje žymiai sumažėjo alūno kaina ir stipriai krito Vatikano gaunamas pelnas, o Čaloneris buvo ekskomunikuotas[8][9].
Vėliau Vitbis ėmė stipriai augti dėka alūno ir anglies gabenimo per uostą.
Vitbio abatija ir Šv. Marijos bažnyčia
Bėgant amžiams miestas plėtėsi abiejuose Esko upės žiočių pusėse. Rytinio klifo panoramoje vis dar dominavo Vitbio abatijos griuvėsiai ir Šv. Marijos bažnyčia. 2002 m. organizacija „English Heritage“ rekonstravo Banketinį namą, pastatytą XVII a. šalia vienuolyno griuvėsių ir jame ėmė rengti parodas bei paruošė ekspoziciją pasakojančią apie abatiją. Užlipti ant klifo galima žymiais laiptais, dar vadinamais „Kedmano laiptais“, kurie susideda iš 199 laiptelių[10].
Šiuolaikinė istorija – nuo 1605 m.
Netoli nuo miesto buvo įkurta keletas alūno gavybos centrų, arčiausia, įkurta 1615 m. buvo už 5 km netoli Sandseno. Vitbyje ėmė vystytis dvi pramonės šakos – alūno gavyba ir eksportas bei anglies gavyba, reikalinga transportui. Dėl to miestas stipriai išaugo, jame imta statyti laivus, naudojant vietinio ąžuolo medieną. Dėka mokesčių už importą miestas gavo reikiamą finansavimą molų ir prieplaukų statybai, kas leido toliau plėtoti prekybą.
1753 m. pirmasis banginių medžiotojų laivas išplaukė iš Vitbio į Grenlandiją, o 1795 m. miestas jau buvo didelis banginių medžioklės industrijos centras.
1839 m. Džordžas Hudsonas (angl. George Hudson) užbaigė geležinkelio liniją sujungusią Vitbį ir kitus rytinės Jorkšyro grafystės miestus su Jorku. Tai leido miestui pritraukti ir turistus.
1914 m. spalio 30 d. jūroje netoli nuo Vitbio nuskendo garlaivis-ligoninė „Rohilla“. Tragedijos metu žuvo 85 žmonės, kurių daugelis palaidoti miestelio kapinėse.
Tais pačiais metais Vitbį apšaudė du Vokietijos karo laivai „Von der Tann“ ir „Derfflinger“ norėdami siugriauti signalinį postą iškyšulio gale. Apšaudymo metu, kuris truko vos 10 min., buvo stipriai pakenkta Vitbio abatijos liekanoms. Vitbio ataka buvo paskutinė šturmuojant Jorkšyro pakrantę. Vokietijos eskadra sėkmingai pasitraukė po atakos. Karališkas Anglijos laivynas nesugebėjimą sustabdyti eksadrilės suvertė blogam matomumui, dėl ko negalėjo perdavinėti signalų.
Modernus Vitbio uostas yra labai patogioje pozicijoje, netoli Skandinavijos šalių ir gali saugoti įvairius krovinius, tokius kaip grūdai, plieno dirbiniai, mediena ir potašas. Laivai iki 3000 tonų talpos gali švartuotis prie prieplaukos, prie kurios telpa du laivai vienu metu. 5000 m² dokai skirti talpinti nebijantiems blogo oro kroviniams, kitiems kroviniams yra 1600 m² sandėliai.
Mieste yra geležinkelio stotis, kuri jungia Vitbį su Midlsbro, Pikeringu ir Jorku. Miestą aptarnauja ir dvi autobusų linijos: „Yorkshire Coastline“ autobusų linija jungia su Lidsu, Jorku, Bridlingtonu, Pikeringu ir kitais Jorkšyto miestais; „Arriva“ kompanijos autobusai važiuoja į Midlsbro ir Skarborą.
2002 m. Vitbio visuomeninis koledžas gavo specialistų mokyklos statusą ir specializuojasi technologijų specialistų ruošimu[11].
2006 m. žurnalas „Which? Holiday“ Vitby išrinko „Geriausiu pajūrio kurortu“.
Miestelyje yra žvejų turgus, rengiamos komercinės žvejybos[12]. Miestas garsus savo žuvies ir skrudintų bulvyčių patiekalais, kuriems gaminti naudojama šviežiai pagauta žuvis. Garsus britų kulinaras Rikas Šteinas (angl. Rick Stein) restorano „Magpie Cafe“ parduotuvė įvardino kaip geriausią žuvies ir bulvių traškučių (angl. Fish & Chips) parduotuvę Britanijoje[13].
Vakarinėje Esko upės pusėje miestas įsikūrė vėliau nei rytinėje. Ant klifo kalvos yra kapitono Džeimso Kuko skulptūra. Mieste yra ir memorialinis Kuko muziejus įkurtas name, kuriame jis vienu metu gyveno. Netoli nuo skulptūros yra arka iš banginio ūsų, simbolizuojanti kažkada čia klestėjusią banginių medžioklės industriją. Šioje miesto dalyje yra ir mokslo muziejus „Vitbio burtininkas“. Vidiniame uoste, netoli nuo turizmo informacijos centro, yra skulpūra Viljamui Skoresbiui, kuris išrado marsą (stebėjimo aikštelę laive ant stiebo).
Juodas mineraloidas, gagatas, suakmenėjusios suirusios medienos liekanos, kurių daug randama Vitbio apylinkėse, naudojamas jau nuo bronzos amžiaus karolių ir kitokių papuošalų gamyboje. Romėnų laikas gagatas buvo intensyviai eksplotuojamas, o jo populiarumo viršūnė buvo pasiekta XIX a. viduryje, kai karalienė Viktorija gagatą ėmė naudoti kaip rytinį papuošalą. Gagato gavyba tuo metu buvo svarbi Vitbio industrijos šaka.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
