Vilniaus šv. Onos bažnyčia

54°40′59.40″ š. pl. 25°17′35.70″ r. ilg.

Vilniaus šv. Onos bažnyčia
Vyskupija	Vilniaus
Dekanatas	Vilniaus I
Savivaldybė	Vilniaus miestas
Gyvenvietė	Vilnius
Adresas	Maironio g. 8-1
Statybinė medžiaga	plytų mūras
Pastatyta (įrengta)	1500 m.
Stilius	liepsnotoji gotika

Ansamblis su Bernardinų bažnyčia (2020)

Ansamblis su Bernardinų bažnyčia (2021)

Kitos reikšmės – Šv. Onos bažnyčia.

Vilniaus šv. Onos bažnyčia – katalikų bažnyčia, tituluojama šv. Onos vardu, stovinti Vilniaus senamiestyje, kairiajame Vilnios krante. Statyta 1495–1501 m.,^[1] ne kartą degė, atstatinėta (1581 m.), atnaujinta (1747 m.), rekonstruota (1794, 1867 m.) ir restauruota (1906, 1970 m.). Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis – žymiausias gotikos paminklas Lietuvoje, 1992 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.^[2][3]

Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad, jei galėtų, tai pasidėtų šv. Onos bažnyčią ant delno ir pasiimtų su savimi į Paryžių.^[4]

Istorija

Bažnyčia XIX a. (Zygmunt Vogel (1764-1826))

Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia

Pirmoji šv. Onos bažnyčia minima 1390 m. Ji stovėjo Gedimino (Pilies) kalno šiaurinėje pašlaitėje ir priklausė pranciškonams. Žygimantas Augustas toje vietoje nusprendė statyti bažnyčią savo šeimos mauzoliejui. Jo nurodymu senoji bažnyčia nugriauta, jos vietoje pradėta statyti didesnė šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia. Bažnyčią statė daugiau kaip 20 metų ir iki Žygimanto Augusto mirties 1572 m. nespėjo pastatyti. Savo testamente karalius nurodė į pabaigtą bažnyčią perkelti iš Katedros karalienių Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikus. Pagal 1955–1961 m. archeologinius tyrinėjimus spėjama, kad statybos nebuvo užbaigtos, ir Žygimanto Augusto žmonų palaikai liko Katedroje (rasti 1931 m. tiriant Katedros rūsius). 1655–1661 m. karo su Maskva metu bažnyčia smarkiai nukentėjo, todėl 1666 m. visai nugriauta. Dabar toje vietoje yra sudėtos buvusių bažnyčių pamatų plokštės.^[5]

Dabartinė šv. Onos bažnyčia

Šv. Onos bažnyčios tiksli įkūrimo data nežinoma. Bažnyčios ankstyvajai istorijai tirti trukdo tai, kad Vilniuje tuo metu buvo dvi šv. Onos bažnyčios, ir sunku atskirti, kurie faktai priklauso vienai ar kitai bažnyčiai. Istorikų nuomone, šv. Onos bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno pastatyta 1495–1500/1501 m. 1501 m. ji pirmąkart minima popiežiaus Aleksandro VI rašte, kur pažymima, kad valdovas ją apdovanojęs.^{[6](p. 294, 295)} Bažnyčios architektas tiksliai nežinomas, lenkų dailės istoriko Dariušo Kačmažiko teigimu, bažnyčią projektavo ir statė Mykolas Enkingeris.

Pastatyta bažnyčia naudojosi vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų šv. Martyno brolija. Kilus reformacijai, 1557 m. vyskupas uždraudė jai naudotis bažnyčia. Netrukus brolija iširo, o apie XVII a. pradžią vėl susibūrė. Ji šv. Onos bažnyčia naudojosi 1607–1613 m., 1795–1812 m. ir 1824–1940 m. Be to, bažnyčia 1501–1864 m. naudojosi šv. Onos brolija.

1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, 1581 m. arkivyskupo Dimitrijaus Solikovskio, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos ir kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis atstatyta ir iš naujo pašventinta. 1610 m. vėl nukentėjo nuo gaisro. 1613 m. prie presbiterijos šiaurinės pusės pastatyta zakristija. 1655 m. bažnyčia nuniokota per karą. Po jo nutinkuotas ir išbaltintas bažnyčios vidus, pastatyti barokiniai altoriai. 1747 m. atnaujinta (vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas). 1762 m. nugriautas pietinio fasado prieangis, užmūrytos pagrindinio portalo šoninės arkos. 1794 m. per Vilniaus apšaudymą bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. 1794 m. rekonstruota, nutinkuota, šalia pastatyta varpinė (architektas Mykolas Angelas Šulcas).^{[6](p. 295)[7]}

1812 m. bažnyčia paversta sandėliu, sugadintas bažnyčios interjeras, sudegintas medinis inventorius. Bažnyčia suremontuota tik 1824 m. 1867 m. vėl apdegė. 1867 ar 1871 m. rekonstruota. 1870 m. tiesiant naują gatvę, nugriauta varpinė, 1872 ar 1873 m. pastatyta nauja, neogotikinio stiliaus (dabartinė; architektas Nikolajus Čiaginas). Naujos varpinės statybai ir bažnyčios remontui valdžia skyrė 24 406 rublių. XIX a. pab. nusėdo bažnyčios pamatai, sutrūkinėjo ir pasviro sienos. 1902–1909 m. kanauninko Jono Laboko rūpesčiu pagal architekto Juzefo Pijušo Dziekonskio ir inžinieriaus Aleksandro Antonovičiaus projektą bažnyčia restauruota: nusausinta bažnyčios aplinka, permūryti bažnyčios rūsiai, išmūryti platesni pamatai, pastorintos sienos, perstatyti bokšteliai, atnaujintas fasadas, iš naujo sumūryti gotiški skliautai navoje.^[8] Tarpukariu bažnyčia buvo parapijinė, parapijai (įkurta 1925 m.) priklausė Vilniuje gyvenę svetimų valstybių piliečiai. 1969–1972 m. metalinėmis konstrukcijomis sutvirtinti yrantys bokštai (architektas Napalys Kitkauskas, inžinierė Janina Bartkienė), pakeistos sudūlėjusios mūro dalys. Sovietmečiu bažnyčia buvo „sąjunginės reikšmės“ architektūros paminklas.^{[6](p. 295–298)[7]}

2009–2010 m. perdengtas bažnyčios stogas, sutvirtinti fasado elementai, atstatyti ant šoninių fasadų kontraforsų buvę bokšteliai.^[8]

Architektūra

Šv. Onos (kairėje) ir Bernardinų (dešinėje) bažnyčių ansamblis. Priekinėje dalyje – varpinė

Šv. Onos bažnyčia stovi šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblio vakarinėje dalyje, ištraukta į priekį ir šiek tiek pasukta Bernardinų bažnyčios atžvilgiu. Bažnyčia nedidelė, 19 m ilgio ir 8,7 m pločio, daug mažesnė už Bernardinų bažnyčią, bet, žiūrint iš tolimiausio prieš bažnyčią esančios aikštės kampo, atrodo vienodo didumo, o artėjant, ją pranoksta ir didesnio statinio fone ne tik nepraranda įspūdingumo, bet ir vyrauja ansamblyje. Išryškinti bažnyčios pastatą padeda ne tik puošnios formos ir raiškus siluetas, bet ir aikštės uždarumas – galimybė apžvelgti ansamblį tik iš vienos pusės.^{[9](p. 141, 148)} Prie bažnyčios stovi neogotikinė plytų mūro varpinė, nuo gatvės uždengianti Kristaus laiptų koplyčią. Varpinę ir bažnyčią jungia plytų mūro tvora su vartais.

Bažnyčia vėlyvosios gotikos stiliaus, stačiakampė, vienanavė, su trisiene apside presbiterijoje.^[2] Presbiterija žemesnė ir siauresnė, atskirta nuo navos smailia triumfo arka. 1613 m. prie presbiterijos šiaurinės sienos pristatyta zakristija ir galerija, jungianti su Bernardinų bažnyčia. Pagrindinis įėjimas į bažnyčią vakarinio fasado pusėje, antras – pro zakristiją. Pietiniame fasade buvęs įėjimas nebenaudojamas, užmūrytas.^{[9](p. 148)}

Bažnyčios statybai panaudota daugiau kaip 30 įvairių profilių plytų. Plytos mažesnės už Bernardinų bažnyčios plytas, kai kurios ženklintos (greičiausiai amatininkų ženklais). Tikrąją sienų spalvą dengia tamsiai raudonų dažų sluoksnis. Sienos plonos, bažnyčios statytojų vengta masyvių konstrukcijų, siekta suteikti pastatui lengvumo ir grakštumo.^{[9](p. 148)}

Bažnyčios fasadai išsiskiria tobulomis proporcijomis, žaisminga, savita kompozicija, sukurti pagal gotikos architektūrai būdingus geometrijos dėsnius. Pagrindinis fasadas puošnus, sukomponuotas iš įvairių, darniai susietų elementų. Kompozicija simetriška, reljefiška, vyrauja vertikalūs elementai. Kampuose kyla du didieji bokštai, viduryje – lieknas aštuoniakampis centrinis bokštas, abipus jo – trikampiai erkeriai su bokšteliais. Fasado centras išryškintas trimis įėjimo arkomis apačioje ir smailiaarkiais langais, įspraustais į tris stačiakampius rėmus, viršuje. Stačiakampiai rėmai papuošti į virvę panašiais apvadais, visus rėmus kerta didelė pleištinė arka, smailėjanti į centrinį bokštą. Didžiųjų bokštų apatinė dalis kvadratinė, vidurinė ir viršutinė dalys aštuoniakampės, viršūnės – lengvų formų. Bažnyčios šoniniai fasadai puošnūs, paremti profiliuotais kontraforsais. Navos sienas skaido smailiaarkiai langai, sugrupuoti poromis stačiakampėse nišose. Presbiterijos langai siauri, atskirti į kolonas panašių kontraforsų, užsibaigiančių smailiais ažūriniais bokšteliais.^{[9](p. 148–150)[2]}

Bažnyčios interjeras 12,7 m. aukščio, puoštas barokiniais altoriais, presbiterija ir nava dengta tinkliniais skliautais. XVII a. navos skliautas buvo įgriuvęs, netrukus atnaujintas, kartu rekonstruotas visas interjeras. XX a. pr. skliautai iš naujo sumūryti.^[6] Keturi XVIII–XX a. paveikslai turi dailės paminklo statusą.^[2][7]

Galerija

• 
  Varpinė
• 
  Pagrindinio fasado centrinė dalis
• 
  Naktį
• 
  Vidus, žiūrint į centrinį altorių
• 
  Vidus, žiūrint į vargonus
• 
  Žiemą

Šaltiniai

1. Apie šią bažnyčią, šv. Onos bažnyčia. Nuoroda tikrinta 2020-11-17.
2. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
3. „Objekto Nr. 766 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-17.
4. Bronius Kviklys, „Mūsų Lietuva“, t. 1, p. 115. Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964 m.
5. Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčių pamatai, Vilniaus pilys. Nuoroda tikrinta 2020-11-17.
6. Bronius Kviklys, „Lietuvos bažnyčios“. T. 5: Vilniaus arkivyskupija, 1 d., Istoriniai bruožai, Vilniaus miesto bažnyčios, p. 296. Čikaga, Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1985 m.
7. Šv. Onos bažnyčia, In Vilnius. Nuoroda tikrinta 2020-11-17.
8. Sutvarkytas šv. Onos bažnyčios stogas, Bernardinai, 2009-12-10. Nuoroda tikrinta 2020-11-17.
9. Jonas Minkevičius, Lietuvos architektūros istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius, „Mokslas“, 1987.

Vikiteka: Vilniaus šv. Onos bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga