Vergovė

Vergovė – visuomeninių santykių forma, kurioje asmuo ar asmenų grupė, netekę esminių žmogaus teisių ir laisvių, yra išnaudojami kitų asmenų ar institucijos. Dauguma istorinių ir šiuolaikinių vergovės apraiškų remiasi paprotine teise ir tradicija.^[1]

Berniuko vergo nuotrauka Zanzibare, daryta maždaug 1890 m.

Teisiniuose ir istoriniuose apibrėžimuose, vergovė yra dažnai apibūdinama kaip sistema, kurioje žmogus yra paverčiamas kito žmogaus nuosavybe – vergu. Vergai yra vienašališkai verčiami dirbti prieš savo valią, gali būti parduoti ar išmainomi kaip nuosavybė.^[2] Vergų išnaudojimo ir dehumanizacijos būdai priklauso nuo konkrečios vergovės formos ir jos politinio, socialinio ir kultūrinio konteksto.

Vergovė yra pasmerkta ir uždrausta tarptautine teise visose pasaulio šalyse.^[3]

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje išsivystė naujas šiuolaikinės vergovės supratimas. Nors vergija yra uždrausta teisiškai, dalis priverstinių žmogaus teises ir laisves apribojančių veiklų yra laikomos šiuolaikine vergove (pavyzdžiui, skolinė vergovė, seksualinio išnaudojimo vergovė, nelegalių sutarčių vergovė, priverstinės santuokos, nelegalus vaikų darbas).^[4] Kaip nusikalstama veika susijusi su prekyba žmonėmis.^[5]

Samprata

Vergovės sąvokos reikšmė yra daugialypė. Ją nulėmė šio visuomeninio reiškinio įvairovė ir didžiulis vergijos istorinis ir geografinis paplitimas.

Seniausia išsami teisinė vergovės samprata buvo suformuota senovės Romos teisinėje sistemoje. Pasak Romos jurisprudencijos specialisto Florentino, vergija buvo institucija, kuri priklausė tautų teisei (lot. ius gentium) ir pagal kurią žmogus priešingai prigimčiai (lot. contra naturam) buvo laikomas kito žmogaus nuosavybe.^[6] Anot romėnų juristo Gajaus, visi žmonės buvo skirstomi į laisvus asmenis ir vergus. Remiantis universalia tautų teisės praktika, vergai neturėjo teisinio savarankiškumo ir visiškai priklausė nuo savo savininkų valios, grindžiamomis jų potestas teisėmis.^[7]

Tarptautinės žmogaus teisių srityje kertinis vergovės apibrėžimas buvo suformuotas Tautų Sąjungos 1926 m. konvencijoje dėl vergovės ir išplėstas jos papildymu 1956 m.

Konvencijos pirmasis punktas apibrėžia vergovę kaip

žmogaus padėtį arba būklę kai jo atžvilgiu yra taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės.

Tautų Sąjungos organizuotas vergovės pasmerkimas ir uždraudimas yra įtrauktas į Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos ketvirtasis punktas skelbia:

Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.

Šiuolaikinių humanitarinių ir socialinių mokslų darbuose vergovės samprata nesiremia išskirtinai jos teisiniais apibrėžimais. Istorijos darbuose vergija yra apibūdinama kaip visuomeninių santykių sistema, priklausoma nuo politinių ir ekonominių veiksnių. Sociologijoje vergovė yra suprantama kaip visuomeninis reiškinys, dažnai tradicinis ir paprotinis, kartais išaugęs į teisiškai reglamentuotą visuomenės institutą. Antropologijoje vergovė apima itin platų žmonių gyvensenos spektrą su įvairiomis žmonių priklausomumo formomis.

Bruožai

Vergovės pagrindiniai bruožai žymi ir apibūdina žmonių pavergimo, įverginimo ir išnaudojimo būdus. Istoriniuose ir sociologiniuose tyrimuose vergovė yra dažnai charakterizuojama remiantis ryškiausiomis šio socialinio reiškinio apraiškomis istoriniuose vergovinių santvarkų pavyzdžiuose.

O. Patersonas ir vergovė kaip socialinė mirtis

1982 m. lyginamosios sociologijos veikale Vergovė ir socialinė mirtis, amerikiečių sociologas Orlandas Patersonas pasiūlė naują vergovės apibrėžimą, kurio pagrindu tapo nauja teorinė sąvoka apie žmogaus socialinę mirtį.^[8] Pasak sociologo, asmeninių santykių lygmenyje vergovė yra smurtinis ir nuolatinis dominavimas taikomas nelaisvėje esančių žmonių atžvilgiu, kurie šio proceso metu priverstinai netenka savo žmogiškosios garbės ir natūralių giminystės saitų. Dėl šių aplinkybių vergus ištinka socialinė mirtis: jie tampa paniekinti, garbės ir žmogiškųjų ryšių netekusiais asmenimis, kurie atsiduria įprastinių visuomeninių santykių užribyje.^[9]

Nors Patersono vergijos kaip socialinės mirties teorija tapo plačiai naudojamu bendruoju vergovės apibūdinimu anglosaksiškuose darbuose, jis nėra taikomas be išlygų. Viena ryškiausių šiuolaikinių krypčių vergovės tyrimuose pabrėžia, kad asmeniniai santykiai vergovėje buvo sąlygoti derybiniais žmogiškaisiais santykiais.^[10] Tokio pobūdžio santykiuose galios persvara ir jos svertai priklausė vergvaldžiams, tačiau pavergti asmenys turėjo galimybių varžytis ir priešintis jų savininkų valiai.

Santvarka

Prancūzų menininko Žano-Baptisto Debre tapybos darbas sukurtas jo kelionių po Braziliją laiku (nutapytas tarp 1816–1823 m.). Įprasto likimo dama savo namuose tarp jos kasdienių įpročių vaizduoja devyniolikotojo amžiaus pradžios kasdienybę Brazilijoje su vergais namų tarnystėje.

Žmonijos istorijoje vergovė buvo paplitusi daugelyje civilizuotų visuomenių. Rašytiniai šaltiniai liudija apie išsivysčiusias vergijos sistemas ankstyvojoje Mesopotamijoje, senovės Egipte, Viduržemio jūros regione, senovės Kinijoje, Korėjoje, Indijoje.^[11][12] Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimai mini plačiai visuomenėje paplitusią vergovę, kuri buvo laikoma priimtina tradicinės visuomenės apraiška.

Pastebima, kad tik dalis jų pasižymėjo aukštu vergijos kaip visuomeninio instituto išsivystymu. 1980 m. veikale Senovės vergija ir moderni ideologija, amerikiečių antikinės istorijos tyrinėtojas Mozis Finlis pasiūlė išskirti penkias išsivysčiusias vergovinės santvarkos visuomenes.^[13] Jomis, Finlio nuomone, buvo senovės Graikijos poliai (išskyrus Spartą), senovės Roma, Karibų jūros kolonijinės šalys, Brazilija ir Šiaurės Amerikos pietų valstijos.^[14][15] Anglosaksiškose šalyse, ypač antikinės istorijos srityje, Finlio penkių išsivysčiusių vergovinių santvarkų kanonas tapo bene įtakingiausia teorija vergijos istorijos studijose. Šiuolaikiniuose darbuose, Finlio teorija yra laikoma nors ir įtakinga, bet tik viena iš daugelio lyginamųjų istorinės vergijos vertinimų.

Nors nėra bendro sutarimo, dažniausios aplinkybės leidžiančios visuomenei tapti pilnaverte vergovine santvarka reikalavo didelio pavergtų žmonių skaičiaus, vergijos teisę užtikrinančių įstatymų ir institutų, svaraus vergų ekonominio indėlio ir paplitusios vergvaldinės kultūros.

Istorija

Vergovė yra senesnė už rašytinę istoriją ir egzistavo daugelyje kultūrų.

Mesopotamija

Vergovė Mesopotamijos civilizacijoje niekada netapo dominuojančiu veiksniu ekonominiame visuomenės gyvenime ir pavergti žmonės nebuvo reikšmingos darbo jėgos atstovais. Tai pasakytina ir apie Naujosios Babilonijos karalystės ir jos vėlyvojo laikotarpio visuomenes, kada vergija buvo reikšmingesnė nei ankstesniais laikotarpiais Mesopotamijos istorijoje. Tikėtina, kad vergų darbas buvo sutelktas privačiuose namų ūkiuose, o ne rūmų ar šventyklų ekonominėse ir biurokratinėse veiklose.

Vadinamoji Ūro vėliava, vaizduojanti įvairių Ūro visuomenės sluoksnių dalyvavimą karo, puotos ir aukojimų scenose (Britų muziejus)

Dauguma vergų priklausė viduriniojo ir aukštesniojo socialinio sluoksnio šeimynoms. Manoma, kad trečiosios Ūro dinastijos laikais (2112–2004 m. pr. m. e.), dauguma vergų buvo kilę iš vietinių bendruomenių su šumeriškais, akadiškais ir huritiškais asmenvardžiai. Iš išlikusių privačių dokumentų žinoma, kad laisvi gyventojai ir visos jų šeimynos galėjo būti įverginamos oficialiu teismo nuosprendžiu. Nors įverginimu baudė už sunkius nusikaltimus, daug dažniau teisiniai nuosprendžiai dėl asmenų perdavimo į vergiją buvo įprasta bausmė už negrąžintas skolas ar sugadintą turtą.^[16]

Nuostatai apie vergus ir vergovę buvo įtraukti į seniausią Mesopotamijoje teisyną – Urnamo kodeksą. Jo nuostatai numatė visų asmenų skirstymą į laisvus bendruomenės narius ir vergus. Vėlesni Mesopotamijos šalių teisynai taip pat įtraukė ir išvystė panašius vergiją reguliuojančius įstatymus. Garsiausiuose tokio pobūdžio Ešnunos ir Hamurabio teisynuose vergams yra taikomos griežtesnės bausmės nei laisviems bendruomenės nariams. Vergams buvo draudžiama pabėgti, numatytos bausmės už jų slėpimą ir pasisavinimą. Įverginimas už skolas buvo įteisintas, bet ribotas. Pavyzdžiui, šeimos galvai buvo leidžiama išleisti iki tol laisvais laikytus šeimynos narius į skolinę vergiją, bet ne ilgiau nei trejų-ketverių metų laikotarpiui.^[17]

Viduržemio jūros šalys

Senovės Viduržemio jūros valstybėse egzistavo kelių rūšių vergovė: skolinė vergovė, vergovė kaip bausmė už nusikaltimą ir karo belaisvių vergovė. Geriausiai rašytinių šaltinių paliudyti vergovės pavyzdžiai yra žinomi iš graikų polių, helenistinių imperijų ir senovės Romos visuomeninių sanklodų. Naujuose istoriniuose tyrimuose vis didesnis dėmesys yra teikiamas mažiau žinomoms Viduržemio jūros vergijos sistemoms, kurios egzistavo kartaginiečių, etruskų ir kitų etninių grupių bendruomenėse.^[18]

Senovės Graikija

Senovės Graikijos polių-valstybėse egzistavo didžiulė vergų įvairovė. Yra žinoma apie žmonių pavergimus ir įverginimą per skolinę vergiją, per karus tapus belaisviais ar grobiu, per savanorišką parsidavimą ar atsidūrus piratų ir vergų grobėjų nelaisvėje.^[19]

Degto molio senovės graikų vaza vaizduoja sidabro kasyboje dirbančius žmones, tikėtina – vergus (V amžius pr. m. e.)

Daugiausia yra žinoma apie senovės Atėnų vergovinę santvarką. Atėnų vergų hierarchijoje aukščiausia padėtis priklausė keliems šimtams valstybinių vergų (sen. gr. demosioi), kurie atliko viešosios tvarkos palaikymo ir kitas miestui būtinas priežiūros veiklas. Antrajam lygmeniui priklausė amatais ar kitais verslais užsiimantys vergai, kurie dažniausiai gyvendavo atskirai nuo savo savininkų, bet mokėdavo jiems savo uždarbio dalį ir atlikdavo savininko nustatytus darbus. Namų ūkių vergai – oiketai – gyveno su savo šeimininkais. Sunkesnėje padėtyje buvo žemės ūkyje dirbantys vergai. Pats sunkiausias ir pavojingiausias darbas buvo atliekamas į kalnakasybas pavergtų žmonių. Šaltiniai mini tūkstančius žmonių vergaujančių itin pavojingomis sąlygomis Atėnų poliui priklausančiose Lavrijo sidabro kasyklose.

Anksčiausi pasakojimai apie vergus minimi Homero epopėjose Iliadoje ir Odisėjoje. Anot Homero, asmuo išsyk prarasdavo pusę savo žmogiškosios prigimties tada, kai tapdavo vergu (Iliada, 6.463). Palaipsniui senovės graikai liovėsi savo tautiečius graikus grobę ir pardavinėję. Atėnuose paplitusi skolinė vergija, kada graikai buvo pavergiami savo tautiečių už įsiskolinimus, buvo uždrausta Solono įstatymais 600 m. pr. m. e.

Nors skolinė vergija išliko kituose poliuose, graikų savimonėje vergovė tapo vis labiau tapatinama su kitakalbių barbarų pavergimais. Išsamiausiame senovės graikų teoriniame vergijos pagrindime, Aristotelis „Politikoje“ pabrėžė kitataučių barbarų prigimtį, kuri, filosofo nuomone, buvo tinkama vergystei.^[20] Nors Aristotelio paaiškinimas yra nenuoseklus, jis aiškiai patvirtino senovės graikų tikėjimą savo išskirtinumu ir prigimtiniu tinkamumu būti vergvaldžiais.^[21]

Senovės Roma

Senovės Romos visuomenė buvo viena iš labiausiai išvystytų vergovinių santvarkų pasaulio istorijoje. Romėnų vergija pasižymėjo istoriniu tęstinumu su didelio masto vergų įsitraukimu į šalies ekonominę ir socialinę veiklą. Romėnams priklausė viena iš sudėtingiausių ir istoriškai įtakingiausių vergijos teisinių sistemų.^[22] Neturint tikslių demografinių duomenų, nėra sutariama dėl apytikriai nustatomų vergų skaičiaus. Tikėtina, kad didžiausias vergų skaičius gyveno romėnų Italijoje vėlyvosios respublikos ir principato laikais. Tada jie galėjo sudaryti nuo 8 % iki 40 % bendro gyventojų skaičiaus.^[23]

Anksčiausi patikimi liudijimai apie vergus Romoje yra žinomi iš Dvylikos lentelių įstatymų (450 m. pr. m. e.). Šis įstatymų rinkinys įteisino skolinę vergiją, taip pat numatė galimybę skolas negrąžinančius romėnus parduoti į vergovę kaimyniniuose kraštuose. Tikėtina, kad jau penktajame amžiuje romėnai turėjo nuostatas apie galimą vergų išlaisvinimą (manumisiją) ir įtraukimą į laisvų gyventojų gretas.^[24]

Didžiausia vergijos plėtra Romoje prasidėjo po romėnų pergalių Pūnų karuose. Augant romėnų karinei ir ekonominei galiai, išaugo ir prekyba vergais. Vergai buvo grobiami ir parduodami ne tik karo metu. Dažnai vergų grobiamieji žygiai vykdavo imperijos pakraščiuose su pirklių užsiimančių vergų prekyba dalyvavimu.

Freska iš Triklinijaus namų Pompėjuose vaizduoja romėnų šeimynos šventę vergų apsuptyje. Kaip ir daugelyje romėnų meno formų, freska vaizduoja vergus perpus mažesnius nei jų šeimininkai (Nacionalinis Neapolio Archeologijos Muziejus).

Įstatymiškai vergai buvo vergvaldžių nuosavybė. Savininkai galėjo savo vergus įdarbinti, parduoti, iškeisti, nuomoti ir išnaudoti. Vergai nebuvo ginami įstatymų, tačiau tikėtina, kad tam tikri paprotiniai ir visuomeniniai nuostatai ribojo vergvaldžių savivalę.

Pasak teisės normų, romėnų vergai sudarė vienalytę visuomenės grupę. Vergai buvo laikomi įstatymų užribyje: jiems buvo draudžiama sudaryti santuokas, būti turto savininkais, tarnauti kariuomenėje. Vergams buvo nustatytos griežtesnės bausmės nei laisviems gyventojams. Jiems buvo draudžiama kreiptis į teisėtvarkos atstovus ir duoti bet kokius parodymus prieš savo šeimininkus. Vergai buvo įpareigoti ginti savo savininkus, net jei tai pareikalautų jų pačių gyvybės.^[25]

Tikroji vergų visuomeninė padėtis buvo itin įvairi. Ji priklausė nuo vergų išsilavinimo, padėties vergvaldžių šeimynoje ir jų savininkų sprendimų. Aiškiausi skirtumai buvo tarp miestuose ir žemės ūkyje įdarbintų vergų. Miesto vergai gyveno savo šeimininkų namų ūkiuose, dažnai dirbdavo vietinėje prekyboje ir amatuose. Turtingųjų romėnų namų ūkiai buvo aptarnaujami išskirtinai didelio skaičiaus vergų su itin specifinėmis pareigomis. Tokiose šeimynose vergų gausa buvo laikoma priimtina prabangos išraiška. Apie žemės ūkyje dirbusius vergus žinoma mažiau. Didžiausias vergų įdarbinimo mastas buvo romėnų latifundijose. Vis dėlto dauguma jų dirbo vidutiniuose ir mažuose kaimiškų šeimynų ūkiuose.

Romėnų vergovinė santvarka išsiskyrė savita vergų išlaisvinimo tradicija – manumisija (lot. manumissio). Vergvaldžiams buvo leidžiama išlaisvinti jų nuosavybėje esančius vergus. Po teisiškai atlikto išlaisvinimo vergai išsyk tapdavo pilnateisiais Romos piliečiais. Nuo imperatoriaus Augusto laikų, jų teisinė padėtis buvo pakeista suteikiant apribotas pilietines teises. Nors nėra žinoma tikslaus vergų išlaisvinimo masto, gausūs rašytiniai ir paminkliniai duomenys apie išlaisvintus vergus rodo, jog vėlyvosios respublikos ir principato laikais tai tapo dažnu reiškiniu.

Vikiteka: Vergovė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. Burnard, T. (2015), History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences, ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54-58.
2. Brac, L. (2004), The Politics of Property – labour, freedom and belonging: Edinburgh University Press.
3. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (ketvirtasis punktas).
4. Bales, K., Datta, M. N. (2015), Slavery as Social Institution, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences, ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 43-48.
5. „What is Modern Slavery?“. Office to Monitor and Combat Trafficking in Persons. United States Department of State. Nuoroda tikrinta 14 September 2016.
6. Buckland, W. W. (1908), The Roman Law of Slavery: The Conditions of the Slave in Private Law from Augustus to Justinian, Cambridge: Cambridge Press, 1-2.
7. De Zulueta, F. (1946), Institutes of Gaius: Text with Critical Notes and Translation, Part 1, Oxford: Oxford Press, 5, 17.
8. Patterson, O. (1982), Slavery and Social Death: A Comparative Study, Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press.
9. Patterson, O. (1982), Slavery and Social Death: A Comparative Study, Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press, 13: At this point we may offer a preliminary definition of slavery on the level of personal relations: slavery is the permanent, violent domination of natally alienated and generally dishonored persons.
10. Burnard, T. (2015), History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences, ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54
11. „Slavery“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-04-06.
12. Vergai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
13. Finley, M. I. (1980), Ancient Slavery and Modern Ideology, New York: The Viking Press.
14. Welch, Kimberly (2019-12-31). „What is a Slave Society? The Practice of Slavery in Global Perspective, ed. Noel Lenski and Catherine M. Cameron“. The English Historical Review. 134 (571): 1504–1506. doi:10.1093/ehr/cez356. ISSN 0013-8266.
15. Coates, Ta-Nehisi (2011-09-06). „The Slave Society Defined“. The Atlantic. Nuoroda tikrinta 2021-04-06.
16. Neumann, H. (2011), Slavery in Private Households Toward the End of the Third Millennium B.C., Slaves and Households in the Near East, ed. L. Culbertson, Oriental Institute Seminars, 7, Chicago: The University of Chicago, 21-22.
17. Richardson, M. E. J. (2004), Hammurabi’s Laws: Text, Translation, Glossary, London, New York: T&T Clark International, 79: (117) If a man is gripped in poverty, and he has sold his wife, or his son, or his daughter for silver, or has put them into bound-service, they shall work in the house of their purchaser or of their bond-master for three years but in the fourth year their liberation shall be agreed. (118) If he has given a slave or a slave-girl into bound-service, the merchant may pass them on and sell them for silver.
18. Lewis, D. M. (2018), Greek Slave Systems in Their Eastern Mediterranean Context, c.800 – 146 BC, Oxford: Oxford University Press.
19. Cartledge, P. (2003), 'Slavery', The Oxford Classical Dictionary, Oxford: Oxford Press, 1415.
20. Garnsey, P. (1996), Ideas of Slavery from Aristotle to Augustine, Cambridge: Cambridge University Press, 107–127.
21. Garnsey 1996.
22. Bradley, K. R. (2003), 'Slavery', The Oxford Classical Dictionary, Oxford: Oxford Press, 1415–1417.
23. Scheidel, W. (2011), 'The Roman slave supply’, The Cambridge World History of Slavery, 1: The Ancient Mediterranean World, K. Bradley, P. Cartledge, Cambridge: Cambridge University Press, 287–310.
24. Crawford, M. H. (1996), Roman Statutes, 2, London.
25. Watson, A. (1976), Rome of the Twelve Tables. Persons and Property, Princeton and London: Princeton University Press.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.