Vepsų kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Vepsų kalba (vepsų k. vepsän kel') – vepsų tautos kalba, priklausanti Uralo kalbų šeimos finougrų kalbų grupės Baltijos finų kalbų pogrupiui. Artimiausios šiai kalbai yra karelų, suomių, estų, ižorų ir vodų kalbos.[2][3]
Vepsų kalba vepsän kel’ | |
Kalbama | Rusija |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 3613 (2010 m.)[1] |
Kilmė | Uralo prokalbė
|
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Karelijos Respublika, Vepsų nacionalinė kaimo gyvenvietė |
Kalbos kodai | |
ISO 639-3 | vep |
Vikipedija Vepsų kalba |
Vepsų kalba daugiausia šnekama Rusijos Federacijoje − Karelijos Respublikoje, Leningrado ir Vologdos srityse.[4][5][6]
Ilgą laiką kalba neturėjo rašto. Rašymas vepsų kalba buvo atgaivintas tik XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Šiuo metu Petrozavodske leidžiamas kasmėnesinis laikraštis vepsų kalba „Kodima“ („Tėvynė“).[2]
Šiai kalbai gresia išnykimas, nes dauguma vartotojų – pagyvenę žmonės, vaikai vepsų kalbos beveik nemoka. Rusijoje visi vepsai rusų kalba šneka kaip gimtąja. Vepsų kalba įtraukta į Raudonąją Rusijos tautų kalbų knygą ir yra laikoma kalba, kurios rašto tradicija buvo nutrūkusi.[2][4]
Gramatiškai vepsų kalba yra agliutinacinė, pasižymi labai išplėtota linksnių sistema – išskiriama nuo 10 iki 24 linksnių. Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis bei skaičiais ir turi keturis laikus: esamąjį-būsimąjį, būtąjį (imperfektą), perfektą ir pliuskvamperfektą, taip pat – keturias nuosakas.[3][7][8][9] Palyginti su kitomis giminingomis kalbomis, vepsų kalboje žymiai daugiau vadinamojo „istorinio paveldo“, pavyzdžiui, žodžio viduryje sutrumpėjusių kamienų.[10]