![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/c/cf/Number_of_grammatical_cases_hic01.png/640px-Number_of_grammatical_cases_hic01.png&w=640&q=50)
Linksnis
žodžio (dažniausiai pavadinimo) kategorija, parodanti jo sintaksinį vaidmenį sakinyje / From Wikipedia, the free encyclopedia
Linksnis – kalbos dalių galūnių kaitymas, kurį sąlygoja tam tikros kalbai būdingos gramatinės funkcijos sakinyje.[1] Kai kuriais atvejais linksniai ilgainiui supanašėja, šis fenomenas vadinamas sinkretizmu.[2]
Šis straipsnis apie gramatinę kategoriją. Apie šios gramatinės kategorijos taikymą lietuvių kalboje skaitykite straipsnyje linksniavimas lietuvių kalboje.
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/c/cf/Number_of_grammatical_cases_hic01.png/640px-Number_of_grammatical_cases_hic01.png)
Tokios kalbos, kaip lotynų, tamilų, suomių, rusų ar vokiečių pasižymi išplėstinėmis linksnių sistemomis, kurioms būdingas daiktavardžių, įvardžių, būdvardžių sakinyje linksniavimas. Linksnių skaičius gali būti labai įvairus: persų kalba turi du linksnius, dabartinė anglų kalba teturi tris linksnius, senovėje turėjo penkis. Torlakų bei arabų kalbos šiuo metu turi tris linksnius; vokiečių, airių, islandų, modernioji graikų – keturis; rumunų bei senovės graikų – penkis; bengalų, lotynų, rusų, slovakų, slovėnų, ir turkų – šešis; armėnų, čekų, sakartvelų, lenkų, serbų, kroatų, ukrainiečių – septynis; mongolų, sanksrito, tamilų, grenlandų – aštuonis; asamų – dešimt; baskų – trylika; estų – keturiolika; suomių – penkiolika; vengrų – aštuoniolika; vepsų kalba – dvidešimt keturis; cezų – šešiasdešimt keturis linksnius. Šiuo metu bendrinės latvių bei lietuvių kalbos turi septynis linksnius, tačiau anksčiau senoji lietuvių turėjo dešimt linksnių.