From Wikipedia, the free encyclopedia
Urvinis liūtas arba eurazinis urvinis liūtas, europinis urvinis liūtas (Panthera spelaea) – išnykusi panterų (Panthera) genties rūšis, žinoma iš fosilijų ir priešistorinio meno pavyzdžių.
| † Panthera spelaea | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Urvinio liūto morfologinė rekonstrukcija | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Panthera spelaea Goldfuss, 1810 | ||||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Paplitimas | ||||||||||||||||
 Keleto panterų rūšių buvęs paplitimo arealas pasaulyje:
|
Urviniai liūtai (Panthera spelea) kilę iš anksčiau egzistavusių fosilinių liūtų (Panthera leo fossilis), kurie Europoje pasirodė prieš 700 000 metų. Urviniai liūtai Europoje gyveno prieš 370 000 – 10 000 metų pleistoceno metu. Manoma, kad išnyko prieš 10 000 metų[1][2] Viurmo apledėjimo metu. Nors yra duomenų, kad jie gyveno ir istoriniais laikais prieš 2000 m. Balkanuose.[3]
Urviniai liūtai buvo paplitę Europoje nuo Britų salų, Vokietijos, Iberijos pusiasalio iki pat Beringo sąsiaurio Azijoje, bei Šiaurės Amerikos žemyne – Aliaskoje (JAV) ir Jukone (Kanada).[4][5] Gyveno tundroje ir tundrastepėse, ypač atviro tipo buveinėse.
Arčiausiai nuo Lietuvos urvinio liūto fosilijų liekanų, datuojamų vėlyvuoju viduriniojo pleistoceno ir vėlyvojo pleistoceno laikotarpiais, rasta Smurgainyse.[6]
Praėjus 6–8 tūkstančiams metų po urvinių liūtų išnykimo, dabartiniai liūtai (Panthera leo) holocene paplito į didelius pietryčių Europos stepių regionus dabartinėje Ukrainoje, Vengrijoje, kur anksčiau buvo gyventa urvinių liūtų.[7]
Urvinių liūtų išvaizda spėjama remiantis iškastais griaučių fragmentais, mumifikuotomis fosilijomis, priešistorinio ant olų sienų išlikusio iki šių dienų meno pavyzdžiais ir šiuolaikinių liūtų išvaizda.
Urviniai liūtai buvo vieni stambiausių liūtų. 1985 m. prie Zygsdorfo (Vokietija) rasti kaulai, priklausę suaugusiam patinui, kurio aukštis per pečius buvo apie 1,2 m, o kūno ilgis – 2,1 m be uodegos. Tai atitinka labai didelį šiuolaikinį liūtą. Šį patiną dydžiu aplenkė kiti šio porūšio atstovai, todėl manoma, kad šis porūšis buvo iki ar virš 12% didesnis už šiuolaikinius liūtus (Panthera leo), bet smulkesnis už fosilinį liūtą (Panthera leo fossilis) bei amerikinį liūtą (Panthera atrox).[8] Stambiausias urvinis liūtas galėjo sverti apie 339 kg.
Urviniai liūtai žinomi ir iš paleolitinių urvų tapybos kūrinių, dramblio kaulo raižinių, molio figūrėlių. Šie atvaizdai rodo, kad urviniai liūtai turėjo apvalias kyšančias ausis, uodegas su kutais, o patinai neturėjo karčių, o patelės buvo smulkesnės. Palyginant su dabartiniais liūtais, urvinių liūtų snukis buvo ilgesnis ir siauresnis.
Manoma, kad urvinių liūtų kailis galėjo būti ir su neryškiai skersiniais kaip pas tigrus (Panthera tigris) dryžiais. 2016 metais Čiukčijoje prie Mažosios Aniuj (Малый Анюй) upės buvo rasta kaukolė ir plaukai. Po atliktos DNR analizės buvo nustatyta, kad plaukai priklausė urviniam liūtui. Juos palyginę su šiuolaikinių liūtų karčių ir nugaros plaukais, paaiškėjo, kad urvinių liūtų plaukai tikriausiai buvo panašūs, bet neidentiški.
Urvinių liūtų plaukai buvo šiek tiek kitokių spalvinių bruožų. Jie turėjo labai storą ir tankų pavilnį, apimantį uždarus ir suspaustus banguotus pūkuotus plaukus su medula. Be to, nors urvinių liūtų plaukų smegenų ir žievės mikrostruktūros panašios tiek pas išnykusius urvinius liūtus ir dabartinius liūtus, urvinių liūtų plaukų odelių skalės yra didesnės nei dabartinių liūtų, kas parodo, kad urvinių liūtų plaukai buvo stipresni ir tvirtesni, nei dabartinių liūtų. Manoma, kad skirtumai tarp urvinių liūtų ir dabartinių liūtų plaukų galėjo atsirasti dėl urvinių liūtų prisitaikymo prie atšiaurių to meto klimato ir aplinkos sąlygų pleistoceno ledynmečio laikotarpyje.[9]
2018 m. prie Jakutijos Semyuelyakh upės buvo rasta urvinių liūtų patelės pavadintos „Sparta“ mumija, kuri buvo datuojama 27 962 ± 109 metų. O jauno patinėlio mumija vardu „Borisas“ buvo rasta prieš metus anksčiau 15 m atstumu nuo šios vietos ir ji datuojama 43 448 ± 389 metų.[10] Mumijos rastos amžino įšalo žemėje ir jos buvo gerai išsilaikiusios, kurios nepriklausė tai pačiai vadai, bet šie mumifikavęsi jaunikliai buvo 1 ir 2 mėnesių amžiaus.
Bendras „Spartos“ kailio spalvos tonas nuo pilkšvos iki šviesiai rudos spalvos, tuo tarpu „Boriso“ kailis buvo šviesesnis, pilkšvai gelsvas. Todėl manoma, kad šviesesnė kailio plaukų spalva įsivyraudavo su amžiumi, kuri reiškė adaptavimasi prie atšiauraus klimato ir sniegingo kraštovaizdžio.[11]
Ši rūšis pavadinta urvine, kadangi urvuose aptikta daug jos liekanų.[12] Tiesa, abejojama, ar liūtai tuose urvuose gyveno. Manoma, kad jie gyveno įvairiose buveinėse, tačiau labiau mėgo spygliuočių miškus ir žolėtas lygumas,[1] kur gyveno vidutinių ir stambių žolėdžių. Fosiliniai urvinių liūtų pėdų atspaudai buvo aptikti greta šiaurės elnių pėdų. Tai rodo, kad urviniai liūtai gyveno ir subpoliariniuose rajonuose.
BisonsPoursuivisParDesLions.jpg)
Urvinių liūtų skeletų su visomis dalimis neretai aptinkama urvuose, urvinių lokių (Ursus spelaeus) guoliuose. Manoma, jog tai rodo, kad kartais urviniai liūtai lįsdavo į urvinių lokių guolius medžioti žiemos miegu miegančių lokių, bet kartais žūdavo patys.[13] Gerokai lengvesnis urviniams liūtams grobis buvo urvinių lokių jaunikliai, kuriuos gerokai dažniau susimedžiodavo.[14]
Urviniai liūtai daugiausia medžiodavo šiaurinius elnius (Rangifer tarandus).[15] Tarp jų dietos ir kiti įvairūs žolėdžiai gyvūnai, tarp jų laukiniai arkliai (Equus ferus), stepiniai stumbrai (Bison priscus), gigantiškieji elniai (Megaloceros giganteus), taurieji elniai (Cervus elaphus), avijaučiai (Ovibos moschatus),[16][12] taurai (Bos primigenius), stumbrai (Bison bonasus). Medžiojo gauruotųjų raganosių (Coelodonta antiquitatis) ir vilnoninių mamutų (Mammuthus primigenius) jauniklius. Kai kurių urvų tapyba rodo, kad liūtai kartais medžiodavo po kelis, kaip kad šiuolaikiniai liūtai. Dėl grobio konkuruodavo su urvinėmis dėmėtosiomis hienomis (Crocuta crocuta spelaea), ledynmečio europiniais leopardais (Panthera pardus spelaea), pilkaisiais vilkais (Canis lupus) ir urviniais lokiais (Ursus spelaeus).
Smulkų grobį paprastai partrenkdavo letenos smūgiu ir prispausdavo abiem priekinėmis letenomis. Pribaigdavo galingu įkandimu[2] į kaklo pagrindą, gerklės sritį, kartais ir krūtinę. Urviniai liūtai negalėjo bėgioti taip greitai kaip jų grobis, tačiau galėdavo iš netoli šokti ant jo iš nugaros pusės ar prišokti iš šono ir letenomis pargriauti. Smūgis iš šono leisdavo nesunkiai išvesti bėgantį gyvūną iš pusiausvyros.
Manoma, kad urviniai liūtai buvo vieni gausiausių didžiųjų lygumų ekosistemų plėšrūnų po urvinių dėmėtųjų hienų (Crocuta crocuta spelaea).
Dėl urvinio liūto sisteminės padėties anksčiau buvo išskiriamos šios prielaidos:
Pastaruoju metu remiantis DNR ir morfologija, teigiama, kad urviniai liūtai nebuvo giminingi šiuolaikiniams liūtams (Panthera leo).
Urvinių liūtų išnykimo priežastis nėra aiški, bet kaip manoma jie išnyko dėl žmonių veiklos,[20] kuriuos medžiojo dėl trofėjų bei religinių apeigų. Taip pat matyt kailį naudojo išklojant olos grindinį, bei dekoruojant lūšneles. Dantis naudojo kaip įrankius ir dekoracijai.[21]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
