Pompėjai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pompėjai (arba Pompėja; lot. Pompeii) – istorinis miestas senovės Italijoje. Pompėjai stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79 m. ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą.
- Šis straipsnis yra apie miestą. Apie giminę skaitykite straipsnyje Pompėjų giminė.
Pompėjai Pompeii | |
---|---|
Forumas su Vezuvijumi tolumoje | |
Koordinatės | 40°45′3″ š. pl. 14°29′13″ r. ilg. |
Vieta | Kampanija, Italija |
Regionas | Pietų Europa |
Istorija | |
Pastatytas | VII-VI a. pr. m. e. |
Sugriautas | 79 m. |
Laikotarpis | Antika |
Tauta | romėnai |
Informacija | |
Tirtas | nuo 1860 m. |
Vikiteka | VikitekaVikiteka |
UNESCO | (angl.) (pranc.): 829 |
Pompėjai buvo užmiršti iki XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą. Pompėjai atskleidė kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų freskomis ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių, užrašų ir grafičių.
79 mūsų eros metais įvyko žymiausias iš visų rašytinėje istorijoje užfiksuotų vulkano išsiveržimas. Vezuvijaus ugnikalnis, esantis netoli Neapolio miesto, kaip tai aprašo romėnų autorius Plinijus Jaunesnysis savo laiškuose istorikui Tacitui[1], išsiveržė, į atmosferą išmesdamas milžinišką dulkių, pelenų bei uolienų debesį, uždengusį saulę. Kiek vėliau, tą patį vakarą, prasidėjo dar baisesni išsiveržimai. Atėjus rytui, Pompėjai ir kiti aplinkiniai miestai, Herkulanėjas, Stabijos, Oplontidė, buvo užkloti vulkaninio purvo sluoksniu. Miestai taip palaidoti po žemėmis išbuvo beveik 1700 metų, kol juos aptiko archeologai.
Tuo metu jis vadovavo laivynui prie Miseno kyšulio. Rugpjūčio 24 d. maždaug apie pirmą valandą mano motina atkreipė jo dėmesį į debesį, kuris atrodė keisto dydžio ir formos. Jis buvo neseniai pasideginęs saulėje, išsimaudęs šaltame vandenyje ir papriešpiečiavęs vėl grįžo prie savo knygų. Jis staigiai atsistojo ir nuėjo ant kalvos, kad galėtų geriau įsižiūrėti į tą keistą dalyką. Debesis kilo nežinia iš kurio kalno (tačiau vėliau sužinota, kad tai buvo Vezuvijus) ir išvaizda priminė labiausiai pušį, nes kilo labai aukšti tarsi kamienas, o viršuje tarsi išsišakojo. Tai buvo, kaip man atrodo, arba dėl staigaus vėjo gūsio, kuris nebe taip stipriai veikė debesiui kylant aukštyn, arba pats debesis, veikiamas savo paties sunkio suformavo mano minėtą formą. Kartais jis atrodė ryškus, kartais tamsus ir dėmėtas, nes buvo sudarytas iš žemių ir pelenų. Šis fenomenas mano taip mokytam ir išmanančiam dėdei atrodė neįprastas ir vertas atidesnio tyrimo. Jis įsakė paruošti lengvą laivą ir leido man, jei tik norėčiau, vykti kartu su juo.[1]