Pirmoji intifada
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pirmoji palestiniečių intifada (arab. الانتفاضة الفلسطينية الأولى) – palestiniečių sukilimas, vykęs 1987–1991 m. Izraelio per Šešių dienų karą užimtose teritorijose – Gazos Ruože ir Vakarų Krante, – siekiant įkurti Palestinos arabų valstybę. Kartais šios intifados pabaiga įvardijama kita data – 1993 m. rugsėjis, kai buvo pasirašyti Oslo susitarimai (angl. Oslo Accords).[4]
Pirmoji intifada | |||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Izraelio–Palestinos konfliktas | |||||||||
Kelio kontrolės postas Džabalijoje, 1988 m. | |||||||||
| |||||||||
Konflikto šalys | |||||||||
Izraelis | al-Qiyada al Muwhhada
Palestinos islamo džihadas Palaikymas: Irakas[1] (Persijos įlankos karo metu) | ||||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
Yitzhak Shamir (Premjeras) Yitzhak Rabin (Gynybos ministras) Dan Shomron (Generalinio štabo vadas) |
Khalil al-Wazir Marwan Barghouti [2] | ||||||||
Nuostoliai | |||||||||
Žuvo 277 izraeliečiai[3] | Žuvo 1 962 palestiniečiai[3] |
Pirmosios intifados metu vyko daugiau „akmenų karas“, nes palestiniečiai prieš gerai ginkluotas Izraelio pjėgas naudojo akmenis, Molotovo kokteilius, savadarbius ginklus. Dauguma išpuolių vykdyti atskirų grupių sukilėlių spontaniškai, atsakant į Izraelio pajėgų smurtinius veiksmus. Iki Oslo susitarimų konflikto metu žuvo 111 izraeliečių ir daugiau kaip 2000 palestiniečių (iš jų 1100 žuvo kovodami su izraeliečiais, 1000 – dėl vidinių konfliktų).[5] [6]