Pasąmonė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pasąmonė – nevisiškai įsisąmonintos būsenos, užgniaužtos mintys, jausmai, emocijos, veikiantys sąmonę ir elgesį. Pagal psichoanalizės ir analitinės psichologijos teoriją taikoma psichoterapijos praktikoje.[1][2][3][4]
Antikos laikais pasąmonės procesų gyvavimo idėją iškėlė filosofas Platonas. Naują susidomėjimą pasąmone sukėlė austrų psichiatro Zigmundo Froido ir jo sekėjų darbai. Z. Froidui įtaką padarė Prancūzų neurologo Jean-Martin Charcot trauminių sutrikimų tyrimai su kuriuo jis kartu dirbo vienoje Paryžiaus ligoninėje. Taip pat jis buvo paveiktas prancūzų psichoterapeuto Pierre Janet dinaminės psichiatrijos idėjų.[5] Jo kūriniai buvo pagrindiniai šaltiniai ne tik Z. Froido, bet ir austrų psichiatro Alfredo Adlerio ir šveicarų psichiatro Karlo Jungo veikalams. Z. Froidas manė jog, giliausias psichikos sluoksnis, kuriame glūdi primityvūs instinktai, emocijos, socialiai nepriimtinos idėjos, siekiai, trauminiai prisiminimai, patekę per sąmonę ir įsitvirtinę pasąmonėje. Anot jo, pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose. A. Adleris manė, kad ankstyvosios vaikystės situacijos nesąmoningai veikia suaugusio žmogaus gyvenimo stilių. K. Jungas praplėtė Z. Froido psichoanalitinį požiūrį įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Jis teigė, kad asmeninę pasąmonę sudaro kompleksai, o kolektyvinė pasąmonė nepriklauso nuo mūsų asmeninio patyrimo.[3]