Ogorodiščia

Ogorodiščia (rus. Огородище, Городище, blrs. Агародзішча) – buvęs kaimas vakarų Baltarusijoje, dešiniajame Katros krante, prie valstybinės sienos su Lietuva.

Ogorodiščia
Ogorodiščia 53°57′43″ š. pl. 24°31′01″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Ščiutino rajonas
Gyventojų ()	0

Istorija

XIX a. pab. buvo apyrubė netoli Motylių, Beržtų valsčiuje.^[1]

1914 m. kaizerinės Vokietijos kariuomenė nuo Marcinkonių iki kaimo atitiesė siaurąjį geležinkelį, vadinamą Prancūzkeliu.^[2][3] Katros ir Motylių Katros kaimų gyventojų pasakojimais, Antro pasaulinio karo metu, 1943 m. vasario 26 d., vokiečių kariai sušaudė 147 Ogorodiščios gyventojus, o patį kaimą sudegino. Priežastis – prie Marcinkonių buvo nužudytas kinkytomis rogėmis važiuojantis vokiečių kareivis, o jo rogės buvo rastos Ogorodiščioje.^[4][5][6]

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1905 m. ir 2009 m.
1905 m.[7]	1921 m.[8]	2009 m.
46	87	0

Šaltiniai

1. Ogorodyszcze. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 402 psl. (lenk.)
2. Tarpvalstybinės saugomos teritorijos „Čepkeliai-Katra“ bendras tvarkymo planas
3. „Apie Prancūzkelį“ (rusų). Suarchyvuota iš originalo 2013-06-30. Nuoroda tikrinta 2015-12-25.
4. Norkūnas, Romas (2007 m. kovo mėn.). „Katros upelis vingiuotas labai“. Šalcinis (61): 7. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2015-12-25.
5. Blažulionytė, Dalia (2012 m. gruodžio mėn.). „Per kryžiaus stebuklą išlikę arba kad Dzievas padėt...“. Šalcinis (84): 6. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2015-12-25.
6. СТУПАКЕВІЧ, Таццяна (2013). „Боль і смутак вёскі Агародзішча“. Дзяннiца. Suarchyvuotas originalas 2016-05-27. Nuoroda tikrinta 2016-07-11.
7. Указатель населеннымъ мѣстностямъ Гродненской губерніи, съ относящимися къ нимъ необходимыми свѣдѣніями. – Гродна, Губернская Типографія: 1905.
8. Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.