Natūralusis skaičius
From Wikipedia, the free encyclopedia
Natūralusis skaičius (ankstesnėje literatūroje galima rasti terminą natūrinis skaičius) – aibės dydis. Čia turima omeny netuščią baigtinę aibę, kuri sutinkama natūralioje gamtoje. Natūralieji skaičiai simboliškai žymimi skaitmenimis, pavyzdžiui, romėniškais skaitmenimis (vienas – „I“, penki – „V“) arba arabiškais skaitmenimis (vienas – „1“, penki – „5“).
Nulis galėtų būti priskirtas prie natūraliųjų skaičių, nes jis taip pat tam tikra prasme egzistuoja natūralioje gamtoje. Skaičiaus nulis užuomazgos aptinkamos jau senovės Indijos raštuose[1]. Sanskrito kalba śūnyatā (Šūnjata) reiškia tuštumą, o simbolis pavadinimu śūnya buvo panaudotas žymėti nulį.
Natūraliųjų skaičių visuma, papildyta tuščios aibės dydžiu (nuliu), sudaro natūraliųjų skaičių aibę. Iš tiesų nėra visuotinio sutarimo dėl nulio įtraukimo į natūraliųjų skaičių aibę[2]. Kartais sakoma, kad šią aibę sudaro tik teigiami skaičiai {1, 2, 3…}, kartais – kad neneigiami skaičiai {0, 1, 2, 3…}. Pirmasis apibrėžimas yra tradicinis, o antrasis atsirado tik XIX a. Lietuvos mokyklose mokoma pirmojo, tradicinio apibrėžimo.