From Wikipedia, the free encyclopedia
Luizė (Luise Auguste Wilhelmine Amalie, 1776 m. kovo 10 d. Hanoveryje – 1810 m.) – Prūsijos karalienė, Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio Prūsiją 1797–1840 m., žmona.
| Luizė | |
|---|---|
 | |
| Prūsijos karalienė Luizė | |
| Gimė | 1776 m. kovo 10 d. Hanoveryje |
| Mirė | 1810 m. |
| Tėvas | Karolis II |
| Motina | Friderika Karolina Hesen |
| Sutuoktinis (-ė) | Frydrichas Vilhelmas III |
| Vaikai | Frydrichas Vilhelmas IV |
| Prūsijos karalienė | |
| Valdė | 1797 — 1810 m. |
 Vikiteka | Luizė |
| Parašas | |
 | |
Už Prūsijos sosto įpėdinio ištekėjo 1793 m. gruodžio 24 d., būdama 17 metų.
Luizė gimė 1776 m. kovo 10 d. viloje netoli Hanoverio.[1] Ji buvo ketvirta duktė ir šeštas vaikas. Jos tėvai buvo Karolis Meklenburgas ir Friderika Karolina Hesen.
Augdama Luizė buvo artima su 2 metais jaunesne seserimi Frederika ir broliu Džordžu. Juos prižiūrėjo guvernantė von Wolzogen, motinos draugė.[1] Kai jai buvo 6 metai jos motina mirė gimdydama. Tai paliko didelę žymę jaunosios kunigaikštytės gyvenime. Ji dažnai atiduodavo smulkius pinigus našlaičiams sakydama: „ji kaip aš, ji neturi motinos“.[1] Po dvejų metų Karolis vedė žmonos seserį Šarlotą ir susilaukė sūnaus Karolio. Luizė susidraugavo su pamote, bet po metų ji mirė.[2] Našlys Karolis nuvyko į Darmštatą ir atidavė vaikus uošvei Marijai Luizai.[2]
Senelė vaikus augino paprastai ir jie siuvosi sau drabužius.[3] Nauja guvernantė iš Šveicarijos mokė vaikus kalbėti prancūziškai. Luizė laisvai skaitė ir kalbėjo prancūziškai, bet primiršo gimtąją vokiečių kalbą.[2] Labdaringa veikla buvo sudėtinė Luizos išsilavinimo dalis. Ji buvo skatinama paaukoti kiek gali ir lydėdavo guvernantę aplankant vargšų namus.[2] Nuo 10 iki 17 metų ji praleido laiką išsilavinusios senelės ir guvernantės draugijoje.
1793 m. Marija Luiza nuvyko į Frankfurtą. Ten ji krito į akį princui Frydrichui Vilhelmui, o jos sesuo Frederika - jo broliui Liudvikui Karoliui. Balandžio 24 d. įvyko dvigubos sužadietuvės. Gruodžio 24 d. įvyko vestuvės, sesuo ištekėjo po dviejų dienų. 1794 m. spalio 1 d. ji persileido. Po to gimė 9 sveiki vaikai, bet du mirė vaikystėje: Frydrichas Vilhelmas (1795 m.), Vilhelmas (1797 m.), princesė Šarlotė (1798 m., Nikolajaus I žmona), princesė Frederika (1799 m.), princas Karolis (1801 m.), princesė Aleksandrina (1803 m.), princas Ferdinandas (1804 m.), princesė Luizė (1808 m.) ir princas Albertas (1809 m.).
1797 m. lapkričio 16 d. jos vyras tapo Prūsijos kaizeriu Frydrichu Vilhelmu III po tėvo mirties. Priešingai nei jos pirmtakės, ji aktyviai bendravo su pavaldiniais ir buvo mados ikona. Ji išplatino skarelės, kurią užsirišdavo, kad nesušaltų, nešiojimą.
Baronas fon Šteinas bandė reformuoti vyriausybę nuo kronizmo pereinant prie atsakingų ministerijų veiklos.[4] 1806 m. jis paruošė dokumentą, kuriame aprašė reformų poreikį. Nors karalienė Luizė suriko su turiniu, dokumento kalba jai pasirodė per daug jaussminga ir neperdavė jo karaliui.[4]
Napoleonui atėjus į valdžią Luizė, kaip ir daugelis karališkosios šeimos narių atvirai pasisakė už karą su Prancūzija.[5] Karlas Augustas von Hardenbergas per Luizę kreipėsi į karalių, siūlydamas reformas, bet Frydrichas Vilhelmas nenorėjo atleisti patikimų patarėjų.[6] Galiausiai karalius nusileido šeimos spaudimui ir pradėjo mobilizuoti armiją. 1806 m. spalio 14 d. Jėnos mūšis baigėsi Prūsijos sutriuškinimu. Karalius ir Luizė lydėjo karius į mūšį, bet turėjo bėgti nuo prancūzų. Napoleonas užėmė Berlyną ir karališkoji šeima, nepaisant Luizės ligos, turėjo žiemą bėgtį į Klaipėdą, labiausiai į rytus nutolusį karalystės kraštą.[4] Galiausiai buvo pasirašyta Tilžės taika 1807 m. Paaiškėjus, kad Prūsija neteks pusės savo teritorijos Luizė susitiko su Napoleonu. Šis susitikimas nepakeitė jo nusistatymo, bet Luizės grožis padarė jam įspūdį.[4]
Patyrusi Napoleono įžeidimus Luizė pradėjo remti Šteino ir Hardenbergo vyriausybės reformas ir Gerhardo von Šarnhorsto bei Augusto Neidhardto von Gneisenau pastangas reorganizuoti armiją.[3] Ji įtikino karalių, kad reikią Šteiną grąžinti į vyriausybę.
1808 m. dar buvo nesaugu grįžti į Berlyną, tad karališkoji šeima vasarą praleido prie Karaliaučiaus. Tų metų žiemą jie praleido Sankt Peterburge pas carą Aleksandrą I. Ji grįžo į Berlyną 1809 m. ir rado rūmus nusiaubtus.
1810 m. liepos 19 d. lankydama tėvą Luizė mirė ant vyro rankų nuo nenustatytos ligos.[7]
Kai Napoleono kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda buvo likęs vienintelis laisvas miestas šiaurės rytuose, į kurį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją karališkoji šeima atvyko 1807 m. sausį Kionigsbergo (Karaliaučius) pirklio Johano Karlo Bitricho karieta, kurią iki Antrojo pasaulinio karo eksponavo Kionigsbergo zoologijos sodo Kraštotyros muziejus.[8] Šeima prabuvo čia iki 1808 m. sausio mėn. Klaipėda tapo laikina Prūsijos karalių rezidencija.[9] Tuometinė Klaipėda ir kultūrine prasme negalėjo daryti įspūdžio išsilavinusiai Luizei.[10] Karalienei Klaipėda priminė tas dienas, kai ji su vyru 1802 m. birželį čia pasveikino Rusijos imperatorių Aleksndrą I. Karališkoji pora apsigyveno pirklio ir Danijos konsulo Lorenco Lorko name,[10] kuriame 1846 m. įsikūrė miesto rotušė (dab. Klaipėdos rotušė). Tą namą jis pardavė žentui F. L. Konsencijui, tad kituose šaltiniuose jis vadinamas Konsencijaus namu. Karališkoji pora prisidėjo prie miesto tvarkymo bei gražinimo,[8] rūpinosi vargšais. Ji žavėjosi kraštovaizdžiu Olando kepurėje,[8] Baltijos jūra, karalienė su vaikais mėgo vaikščioti po Tauralaukio dvaro apylinkes.[9] Po to valgydavo po ąžuolu vėliau pavadintu Luizės ar Karaliaus ąžuolu.[8]
Klaipėdoje praleisti metai žymėjo ir reikšmingų reformų pradžią: čia buvo paskelbta apie valstiečių išvadavimą iš baudžiavos, vykdoma universitetų reforma. Karalienė Luizė rėmė Prūsijai reikalingas reformas, ji tapo populiari „Prūsų Lietuvoje“. Gatvės, mokyklos buvo vadinamos jos vardu. Luizė globojo 1806 m. įkurtą Klaipėdos Aukštesniąją miestiečių mokyklą,[10] kuri 1860 m. tapo gimnazija – Stadtische Gymnasium zu Memel – šiai mokyklai buvo suteiktas karalienės Luizės vardas, Giruliuose poilsio namai neturtingiems vaikams. Ir karališkajai šeimai išvykus iš Klaipėdos, nenutrūko jos ryšiai su buvusiais šeimininkais – F. L. Konsencijus padėkai gavo nutapytą karalienės Luizės portretą, kurio kopija vėliau kabojo daugelio klaipėdiečių namuose. Katalikiškosios dinastijos nariai ilgą laiką susirašinėjo su Konsencijaus, Plavu, Grifinų, Argelanderių šeimomis, o jie saugojo karališkąsias relikvijas, iš kurių vertingiausia buvo Luizės sofa[11]. Konsencijus brangino rašymo reikmenis, kuriais karalienė rašė laiškus jų namuose. 1891 m. jie dovanoti kaizeriui Vilhelmui II, kuris perdavė Hohencolernų muziejui (vok. Hohenzollernmuseum) Monbižu rūmuose.[8] Mieste ilgus metus veikė Luizės vardo vaistinė. Šiuo metu vaistinė čia jau neveikia.[12]
1999 m. liepos 30 d. Klaipėdoje ant pastato (Danės g.17) atidengtas bareljefas karalienei Luizei (aut. H. Hackė iš Berlyno).
.jpg)
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
