Lietuvos upės

Lietuvoje suskaičiuojama apie 29 900 upių ir upelių, ilgesnių nei 0,25 km – jų bendras ilgis siekia 63,7 tūkst km. Upių ir upelių, ilgesnių nei 3 km, skaičius buvo suskaičiuotas labai tiksliai – 4418. Upių, ilgesnių nei 10 km yra 816 (3 proc.), o ilgesnių nei 100 km – 17.^[1]

Ilgiausia ir vandeningiausia Lietuvos upė – Nemunas

Nedidelė Imsrės upė

Lietuvos upės susidarė tirpstant ledynui paskutiniojo apledėjimo metu. Ledynų tirpsmo vandenys išgraužė upių slėnius, kurių pavidalas vėliau dar keitėsi dėl erozijos.

Baseinai

Visos Lietuvos upės priklauso Baltijos jūros baseinui. Daugiausia upių jungia Nemuno baseinas – 71,6 %. Jis užima praktiškai visą šalies teritoriją, išskyrus šiaurinę dalį. 13,4 % Lietuvos ploto dengia Lielupės baseinas, kuriam priklauso Mūšos-Nemunėlio žemuma tekančios upės. 8 % teritorijos priklauso Ventos baseinui, 2,9 % – Dauguvos baseinui (Dysna, Laukesa), 4,1 % – Baltijos jūros mažųjų upių baseinams (Šventosios, Bartuvos, Danės, Rąžės, Smeltalės, Priegliaus).

Hidrologija

Kadangi Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, jos upių tinklas tankus (vidutinis tankumas 0,99 km/km²). Vidurio žemumoje šis tankumas vienas didžiausių (1,45 km/km²), o Pietryčių lygumoje – vienas mažiausių (0,45 km/km²). Dėl lygaus šalies paviršiaus upių nuolydžiai nedideli, vandens srovė lėta, vagos vingiuotos (labiausiai vingiuotos yra Šalčia, Kiauna, Merkys ir Grūda). Dauguma upių nėra labai vandeningos: tik 155 vidutinis metinis debitas viršija 1 m³/s, iš jų 15 upių viršija 10 m³/s, ir tik dviejų – 100 m³/s. Didžiausias debitas yra Nemuno žemupyje – 616 m³/s.

Vasarą išdžiūvusi Putnupio vaga

Lietuvos upės vandenį gauna iš trijų šaltinių – lietaus, sniego tirpsmo ir požeminių vandenų. Dėl skirtingo kritulių pasiskirstymo ir klimatinių sąlygų kaitos metų bėgyje, susidaro atskiros vandens režimo fazės – potvynis, poplūdis, nuosėkis. Potvynių metu upės būna pačios vandeningiausios, pakyla vandens lygis, vanduo užlieja salpas, dažnai išsilieja iš vagos. Potvynis vyksta pavasarį, tirpstant sniegui. Jo metu nuteka ~40 % upių metinio vandens nuotėkio. Poplūdžiai tai staigūs, trumpalaikiai vandens lygio pakilimai po liūčių. Nuosėkiai būna vasarą, kai lyja negausiai ir retai. Tuomet upės vandens lygis smarkiai nukrenta, jos maitinamos praktiškai vien požeminio vandens. Daug mažų upelių išdžiūva visiškai, vidutinio ilgio upės susiskaido į atskirus vandens telkinius. Taip pat nuosėkis būna ir žiemą. Lietuvos upės yra vidutinio drumstumo (25-50 g/m³) ir per metus nuneša ~0,5 mln. tonų nešmenų.

Pavasarį ištvinusi Venta

Vidutiniškai upės būna užšalusios 3 mėnesius^[2] – nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos. Tačiau dėl dažnų atodrėkių ledo danga išlieka labai nepastovi. Šiltomis žiemomis gali ant kai kurių upių iš viso nesusidaryti. Šilčiausias vanduo Lietuvos upėse būna liepos mėnesį (įšyla virš 20 °C).

Hidrologinės sritys

Pagal savo hidrologinį režimą Lietuvos upės skirstomos į 4 sritis:

• Pajūrio sritis – apima Pajūrio žemumą, Nemuno deltą. Dėl čia būdingo jūrinio klimato (gausesnių kritulių, šiltų žiemų) upėse dažni poplūdžiai, kurie gali vykti visais metų laikais ir gali viršyti pavasario potvynius (šiuo metu nuteka ~30 % metinio nuotėkio).
• Žemaičių aukštumos sritis – apima Minijos ir Jūros baseinus bei dalį Ventos ir Dubysos baseinų. Dėl palyginti didelių aukščio skirtumų, nelaidžių gruntų ir didelio kritulių kiekio, šios srities upėms būdingas didelis nuolydis ir sraunumas. Pavasario potvyniai prasideda anksčiau, nei toliau rytuose esančiose upėse. Jų metu nuteka 30-40 % metinio nuotėkio.
• Vidurio lygumos sritis – apima Šešupės, Nevėžio, Mituvos, Lielupės baseinus, dalį Ventos ir Dubysos baseinų. Čia būdingi mažai laidūs gruntai, nedidelis kritulių kiekis, labai lygus paviršius, todėl upės lėtos, nevandeningos, vasarą smarkiai nusenka, o pavasarį ženkliai patvinsta. Pavasarinio potvynio metu nuteka apie pusę viso metinio upių nuotėkio.
• Pietryčių sritis – apima Baltijos aukštumų ir aplinkinių teritorijų upes. Dėl laidaus grunto, didelių miškų plotų, gausių ežerų ir pelkių upių nuotėkis metų bėgyje kinta neženkliai. Pavasario potvynio metu nuteka ~40 % vandens^[3].

Panaudojimas

Vandens malūno liekanos Šušvėje

Upės nuo senovės Lietuvoje buvo naudojamos laivybai. Jomis taip pat gabenta mediena, statyti vandens malūnai, lentpjūvės, o nuo XX a. pr. pradėtos statyti užtvankos ir hidroelektrinės. Įrengta virš 340 tvenkinių, didesnių kaip 5 ha. Daug mažų upelių tarybiniais metais buvo paversta melioracijos grioviais, vagos sureguliuotos, dalis sunyko visiškai.

Ilgiausios upės

Upė	Bendras ilgis, km	Ilgis Lietuvoje, km
Nemunas	937	475
Neris	510	234
Venta	346	161
Šešupė	298	209
Mūša (Lielupė)	284	146
Šventoji	246	246
Nevėžis	209	209
Merkys	203	190
Minija	202	202
Nemunėlis	191	151
Jūra	177	177
Lėvuo	148	148
Šušvė	135	135
Dubysa	131	131
Širvinta	129	129
Šešuvis	114	114
Mituva	102	102

Virvytė (99,7 km), Kražantė (96 km) bei Žeimena yra tik truputį trumpesnės nei 100 km. Žeimenos ilgis yra diskusijų objektas ir galėtų būti net 114 km.

Keletas kitų upių prasideda Lietuvoje, bet jų ilgis Lietuvos teritorijoje yra mažesnis už 100 km. Tai Dysna (173 km), Švėtė (118 km), Katra (109 km), Bartuva (101 km).

Upių debitas

Didžiausią debitą (m³/s) upių žiotyse turi šios upės:^[4]

Upė	Debitas, m³/s
Nemunas	616[a]
Neris	189
Venta	95[b]
Šventoji	55
Jūra	42
Minija	39
Nevėžis	33
Šešupė	33
Merkys	32
Žeimena	27
Mūša	26
Nemunėlis	24
Šešuvis	16
Dubysa	13
Virvyčia	9
Lėvuo	8

^a  deltos pradžioje, ties Gilija

^b  prie Latvijos sienos 31 m³/s^[5]

Vandens kokybė

Labiausiai užterštos Lietuvos upės (2006 m.):

Upė	Kokybės klasė
Sartė	VI
Bremena	VI
Tenenys	V
Luknė	V
Sąnaša	V
Beržė	V

Švariausios Lietuvos upės (2006 m.):

Upė	Kokybės klasė
Anykšta	I
Šešupė	I
Merkys	I
Vekšelis	I
Lapainia	I
Nemenčia	I

Šaltiniai

1. Jablonskis, J., Kovalenkovienė, M., Tomkevičienė, A., Jablonskis, J., Kovalenkovienė, M., & Tamkevičienė, A. (2007). Lietuvos upių ir upelių vagų tinklas. Annales Geographicae, 40(1), 47.
2. Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 77-79 psl.
3. Lietuvos upės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 380–381
4. Kęstutis Kilkus, Lietuvos upės, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-04-08. Nuoroda tikrinta 2021-12-30.
5. Venta, 1, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 12 (Vaislapėlis–Žvorūnė), p. 166. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1984 m.

Nuorodos

• Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriaus patvirtinimo
• Lietuvos upių hidrologinė informacija Archyvuota kopija 2012-05-14 iš Wayback Machine projekto.

v • a • r

Europos upės pagal šalis

Airija | Albanija | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Moldavija | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vengrija | Vokietija