muzikos kūrėjas From Wikipedia, the free encyclopedia
Kompozitorius (lot. compositor – „sudarytojas, kūrėjas“) – tai žmogus, kuriantis muziką, muzikinių kūrinių autorius.[1] Terminas dažniausiai vartojamas Vakarų klasikinės muzikos kūrėjams apibūdinti.[2] Daugelis kompozitorių yra arba buvo kvalifikuoti muzikos atlikėjai.
 |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio compōnō, pažodžiui reiškiančio „tas, kuris sujungia“.[3] Pagal Oxford English Dictionary, anksčiausiai šis terminas anglų kalba (angl. composer) muzikiniame kontekste buvo pavartotas 1597 m. britų kompozitoriaus Thomas Morley išleistame traktate A Plain and Easy Introduction to Practical Music, kuriame jis rašė:
„Some will be good descanters [...] and yet will be but bad composers“.[4]
Kompozitoriaus sąvoka yra gan plati, todėl ją vartoti galima kalbant apie bet kokį muziką kuriantį asmenį. Tačiau dažnesniu atveju kompozitoriumi laikome srities profesionalą, kuris turi specifinių muzikinių bei kūrybinių gebėjimų ir specialų išsilavinimą. Muziko, kaip profesionalia muzikine kūryba užsiimančio žmogaus, sąvoka europietiškoje kultūroje pradėta vartoti tik apie XIV a. (Renesanso epochoje, ars nova laikotarpiu).[1]
Dainų autoriai taip pat gali būti vadinami kompozitoriais, tačiau populiariajai muzikai apibūdinti teisingiau vartoti tokias sąvokas, kaip „muzikos autorius“ arba „muzikos kūrėjas“. Kituose kontekstuose terminas „kompozitorius“ gali reikšti ir literatūros kūrėją arba išimtinais atvejais žmogų, tam tikrus kūrinius sujungiantį į visumą.[4]
Skirtingų kultūrų ir tradicijų kompozitoriai gali rašyti ir leisti muziką įvairiais būdais. Kuriant populiariąją muziką, pirmiausia, parašoma kompozicija, kuri vėliau gali būti perduodama žodiniu būdu. Ir atvirkščiai, kai kuriose Vakarų klasikinės muzikos tradicijose muzika gali būti kuriama fonetiškai – t. y. „muzikanto mintyse – o vėliau perrašoma ir perduodama rašytiniais dokumentais“.[5]
Vakarų pasaulyje iki XIX a. Romantizmo epochos, muzikinė kompozicija beveik visada buvo derinama arba su dainavimu, arba su mokymu ir teorijų kūrimu.[6]
Net tradiciniame vakarietiškame instrumentinės muzikos kūrinyje, kuriame visos melodijos, akordai ir bosinės linijos parašytos muzikine notacija, atlikėjas gali kurti savo meninę interpretaciją, pavyzdžiui, keisdamas artikuliaciją, frazavimą, pasirinkdamas, kiek laiko išlaikyti fermatas (ženklas, pailginantis natos arba pauzės ritminę vertę), o, atlikdami kūrinį kartu su styginiais, mediniais ar variniais pučiamaisiais, atlikėjai gali nuspręsti, ar naudoti tam tikras išraiškos priemones, kaip vibrato, portamento ir panašiai. Procesas, kai atlikėjas pasirenka vieną ar kitą anksčiau sukurtą ir notifikuota kūrinį atlikti savaip, vadinamas „interpretacija“ (tai atlikėjo asmeniškas ir kūrybiškas muzikos kūrinio perteikimas[7]). Įvairių atlikėjų to paties muzikos kūrinio interpretacijos gali labai skirtis, priklausomai nuo pasirinkto tempo, tembro, atlikimo stiliaus ar melodijos frazavimo. Autorinę kūrybą pristatantys ar atliekantys kompozitoriai ir dainų autoriai lygiai taip pat gali interpretuoti savo kūrinį, kaip ir kiti atlikėjai.
Nors muzikinė kompozicija dažniausiai turi vieną autorių, taip būna ne visada. Kūrinio autoriais gali būti ir keli kompozitoriai, o tai dažnai pasitaiko populiariojoje muzikoje, kai grupė bendradarbiauja kurdama dainą, arba muzikiniame teatre, kur dainas gali parašyti vienas asmuo, akompanimentų partijų orkestruotę ir uvertiūros rašymą atlikti orkestrantas, o tekstą – ir bet koks kitas trečiasis asmuo.
Muzikos kūrinys taip pat gali būti kuriamas žodžiais, vaizdais arba, XX-XXI amžiuje, kompiuterinėmis programomis, kurios paaiškina ar užrašo, kaip sukurti tam tikrus garsus. Pradedant nuo vėjo varpelių skambesio, avangardinės XX amžiaus muzikos, kurioje naudojamos grafinės notacijos, teksto kompozicijų, tokių kaip Aus den Sieben Tagen, iki pat kompiuterinių programų, galinčių išrinkti ir pritaikyti garsus muzikos kūriniams. Muzika, kurios kūrimo procesas paremtas atsitiktinumu, vadinama aleatorine muzika ir yra siejama su šiuolaikiniais, XX amžiuje aktyviais kompozitoriais, John Cage, Morton Feldman ir Witold Lutosławski.
Muzikinių variacijų pobūdžiai ir priemonės yra įvairios, priklausomai nuo šalies muzikinės kultūros ir laikotarpio, kuriuo ji buvo parašyta. Pavyzdžiui, Baroko epochoje sukurta muzika pasižymi ypač lėtais tempais, lakoniška melodija, tikintis, kad atlikėjas liniją papildys improvizuotomis detalėmis. Tokia kūrybinė laisvė vėlesnėmis epochomis mažėjo, o tai koreliavo su kompozitorių poreikiu išlaikyti jo paties sugalvotą dinamiką, tarimą, artikuliaciją ir kt. Kai kurie kompozitoriai pasilieka teisę atlikėjams nurodyti, kaip jų muzika turėtų būti interpretuojama, bet tai priklauso ir nuo paties kompozitoriaus. Dėl šios tendencijos, kai kompozitoriai vis labiau konkretizuoja ir detalizuoja nurodymus atlikėjui, ilgainiui susiformavo kultūra, pagal kurią ištikimybė kompozitoriaus rašytinei intencijai buvo labai vertinama (žr., pavyzdžiui, Urtext edition).
Vakarų meno muzikoje savo kūrinius paprastai orkestruoja kompozitorius, tačiau muzikiniame teatre ir popmuzikoje dainų autoriai gali orkestrui samdyti aranžuotoją. Kai kuriais atvejais pop dainų autoriai savo kūrinių visai neužrašo, bet geba juos atkurti iš atminties.
Kompozicijos studijose tradiciškai vyrauja klasikinės muzikos metodinis ir praktinis nagrinėjimas, tačiau pats kompozicijos apibrėžimas yra labai platus – apimantis ir tradicinės muzikos, ir avangardinio džiazo sąvokas.
Viduramžiais dauguma kompozitorių dirbo katalikų bažnyčioje ir kūrė muziką religinėms apeigoms. Renesanso epochoje daugiausiai dirbo aristokratams, nors ir šie paprastai reikalavo, kad būtų kuriama religinė muzika, pavyzdžiui, mišios. Kompozitoriai tada rašė ir nereligine dvaro gyvenimo tema apie meilę nepasiekiamai moteriai. Tos dainos buvo labai populiarios Renesanso epochoje. Baroko muzikos eroje daugelis kompozitorių dirbo muzikais aukštuomenės namuose arba bažnyčioje, kur užėmė tarnautojų pareigas. Klasikiniu laikotarpiu kompozitoriai, siekdami pelno, pradėjo rengti daugiau viešų koncertų, o tai sudarė prielaidas jiems tapti mažiau priklausomiems nuo aristokratų ar bažnytinių darbų. Tai tęsėsi ir Romantizmo epochoje, kai XIX-XX amžiuje kompozitoriai pradėjo ieškoti mokytojų, profesorių darbo universitetuose ir konservatorijose. XX amžiuje jau buvo galima uždirbti iš kūrybos, parduodant savo kūrinius ir natų, ir audio pavidalu.
1993 m. amerikiečių muzikologė Marcia Citron paklausė: „Kodėl moterų kuriama muzika yra tokia marginali, palyginus su standartiniu klasikiniu repertuaru?“[8] M. Citron „nagrinėja praktikas ir nuostatas, lėmusias moterų kompozitorių šalinimą iš rašomų ir atliekamų muzikos kūrinių „kanono“. Ji teigia, kad 1800-aisiais kompozitorės paprastai rašydavo menines, nedideliems rečitaliams skirtas dainas, o ne simfonijas, kurias tam skirtoje didelė salėje atliktų orkestras. Visgi pastarieji kūriniai buvo laikomi svarbiausiu aspektu, vertinant kompozitoriaus profesionalumą, tačiau moterys taip ir nesukūrė daug simfonijų, todėl ir nebuvo laikomos tokiomis autoritetingomis, kaip kompozitoriai vyrai.[8]
Anot Abbey Philips, „moterims muzikantėms buvo labai sunku pelnyti autoritetą ir sulaukti tokio įvertinimo, kurio jos vertos.“[9] Viduramžių epochoje didžioji dalis meno muzikos buvo kuriama liturginiais (religiniais) tikslais. Visgi dėl tam tikrų nuostatų, kurias apie moteris skleidė religiniai lyderiai, kompozitorės negalėjo laisvai kurti sakralinės muzikos, o vienuolė Hildegard von Bingen buvo to išimtis. Daugumoje universitetinių muzikos istorijos vadovėlių kalbama beveik vien tik apie vyrų kompozitorių vaidmenį. Taip pat labai nedaug moterų kompozitorių kūrinių patenka į standartinį klasikinės muzikos repertuarą. Knygoje Concise Oxford History of Music „Clara Shumann yra vienintelė paminėta moteris kompozitorė“, tačiau įprastai žymiomis laikotarpio kompozitorėmis taip pat yra laikomos Fanny Mendelssohn, Cécile Chaminade ir, ko gero, įtakingiausia XX amžiaus vidurio kompozicijos dėstytoja ir muzikė Nadia Boulanger[10].
Šiandien požiūris į kompozitores moteris yra stipriai pasikeitęs – jos taip pat užima reikšmingą poziciją koncertinės muzikos srityje. Visgi statistika rodo, jog pripažinimas, laimėjimai, užimtumas ir muzikinės karjeros galimybės vis dar yra palankesnės kompozitoriams vyrams.
Istorija rodo, jog žymūs kompozitoriai yra linkę būriuotis konkrečiuose miestuose. Remiantis daugiau nei 12 000 kompozitorių, išvardytų Grove Music Online sąraše, gyvenimo faktais ir pasitelkiant tam tikrus imties matavimo metodus, galima kiekybiškai nustatyti reikšmingiausius klasikinės muzikos miestus.[11]
Paryžius visais laikotarpiais buvo vienas pagrindinių Vakarų klasikinės muzikos centrų. Miestas buvo reitinguotas penktu pagal svarbumą XV ir XVI amžiuose, o pirmąją vietą užėmė ir išlaikė nuo XVII iki XX amžiaus imtinai. Londonas buvo antras miestas pagal svarbą: XV amžiuje buvo reitinguotas aštuntu, XVI a. – septintu, XVII a. – penktu, XVIII ir XIX amžiuose užėmė antrąją vietą, o XX a. – jau buvo ketvirtas. Roma buvo pirmoje vietoje XV amžiuje, smuktelėjo į antrąją vietą XVI ir XVII a., tuomet aštunta tapo XVIII a., devinta XIX a., o XX amžiuje užsitikrino šeštąją vietą. Į dešimtuką jau XVII amžiuje pateko ir Berlynas, o trečiu pagal svarbą tapo tik XIX ir XX amžiuose. Reikšmingą vietą muzikos istorijoje užėmė ir Niujorkas, XIX amžiuje užėmęs penktą vietą, o XX – jau antrąją.[12]
Profesionalūs kompozitoriai jau vaikystėje ir paauglystėje būna įgiję klasikinės muzikos atlikimo patirties, kaip choro dainininkai, orkestrantai ar solo instumentalistai (pvz., fortepijono, vargonų, smuiko ir kt. instrumentų atlikėjai). Paaugliai, siekiantys tapti kompozitoriais, studijas gali tęsti įvairiose formaliojo mokymo įstaigose, įskaitant kolegijas, konservatorijas, universitetus ar akademijas. Konservatorijos Prancūzijoje, Kvebeke ir Kanadoje, kompozicijos studentus taip pat moko ir orkestrinio bei chorinio dainavimo. Universitetai siūlo įvairias kompozicijos programas, įskaitant bakalauro, muzikos magistro ir muzikos menų daktaro laipsnius. Taip pat yra ir įvairių kitų mokymosi priemonių ir programų, tokių kaip muzikinės vasaros stovyklos ir festivaliai, kurie studentams suteikia praktinę galimybę sutikti ir mokytis iš pačių kompozitorių.
Kompozicijos bakalauras (vadinami B. Mus. arba B.M.) yra ketverių metų trukmės programa, apimanti individualias kompozicijos paskaitas, orkestrinę ir chorinę patirtį bei muzikos istorijos, teorijos ir laisvųjų menų kursų seką (pvz., anglų literatūra), kuri suteikia studentui visapusį išsilavinimą. Paprastai kompozicijos studentai, kaip baigiamąjį darbą, turi pateikti autorinę tam tikro kūrinio kompoziciją. Bakalauro studijų apimtis yra ne mažesnė kaip 210 ir ne didesnė kaip 240 kreditų.[13] Žinoma, ne visi kompozitoriai privalo turėti aukštąjį išsilavinimą būtent kompozicijos programoje – jie taip pat gali būti įgiję tam tikro instrumento atlikimo ar muzikos teorijos specializaciją.
Kompozicijos magistro laipsnis (vadinami M.Mus. arba M.M.) susideda iš individaulių specialybinių pamokų su kompozicijos dėstytoju, ansamblio, muzikos istorijos ir muzikos teorijos magistrantūros kursų bei vieno ar dviejų koncertų, kuriuose privalo būti atlikti studento kūriniai. Magistrantūros studijų apimtis yra ne mažesnė kaip 90 kreditų ir ne didesnė kaip 120 kreditų.[13] Muzikos magistro laipsnis dažnu atveju yra būtinas, kaip minimalus kvalifikacijos pažymėjimas žmonėms, norintiems tapti docentais ar dėstytojais universitete, konservatorijoje ar akademijoje.
Norint tapti profesoriumi universitete, daugeliu atveju reikalingas mokslų daktaro laipsnis, kuris teikiamas apgynus daktaro disertaciją. Kompozicijos srityje pagrindinis doktorantūros laipsnis yra menų daktaras. Jis paprastai suteikiamas baigus muzikologijos ir muzikos teorijos kursus.
Muzikos menų daktaro (vadinamo D.M.A., DMA, D.Mus.A. arba A.Mus.D.) laipsnis suteikia aukščiausio meninio ir pedagoginio lygio išsilavinimą. Paprastai visa doktorantūros apimtis turi sudaryti 240 kreditų.[14] Dėl šios priežasties priėmimas į studijas yra labai selektyvus: studentai turi pateikti savo kompozicijų pavyzdžius – ir notaciją, ir kūrinius atlikti gyvai (kai kurios aukštosios mokslo įstaigos priima vaizdo ar garso įrašus), o taip pat privalo dalyvauti ir kitose stojamuosiuose – muzikos istorijos, muzikos teorijos, klausos tikrinimo – egzaminuose.
Kai kurie kompozitoriai nebaigė jokių kompozicijos programų, bet studijavo muzikos atlikimą arba muzikos teoriją, o kompozicijos įgūdžius tobulino tolimesniame profesiniame kelyje.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
