Lietuvos poetas From Wikipedia, the free encyclopedia
Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų valsčius – 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas.
Justinas Marcinkevičius | |
---|---|
Justinas Marcinkevičius (2010 m., foto Augustas Didžgalvis) | |
Gimė | 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemis, Prienų valsčius |
Mirė | 2011 m. vasario 16 d. (80 metų) Vilnius |
Palaidotas (-a) | 2011 m. vasario 19 d. Antakalnio kapinėse |
Tėvas | Motiejus Marcinkevičius |
Motina | Ieva Kvainauskaitė |
Sutuoktinis (-ė) | Genovaitė Kalvaitytė |
Vaikai | Ramunė, Jurga |
Veikla | poetas, dramaturgas, akademikas, visuomenės veikėjas |
Partija | 1957 m. SSKP |
Alma mater | 1954 m. Vilniaus universitetas |
Vikiteka | Justinas Marcinkevičius |
Gimė Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės šeimoje.[1][2] Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, 1942–1949 m. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
1953–1957 m. žurnalo „Genys“ atsakingasis sekretorius. 1957–1959 m. žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius. 1959–1960 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–1965 m. pirmininko pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas.
Nuo 1955 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. 1961–1963 m. kandidatas į LKP CK narius. Nuo 1985 m. LSSR AT deputatas. Daugelio komisijų, komitetų, tarybų, organizacijų narys. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Nuo 1990 m. LMA tikrasis narys.
Justinas Marcinkevičius mirė 2011 m. vasario 16 d. Jam buvo 80 metų. Palaidotas Antakalnio kapinėse.[3]
Pirmosiose knygose („Prašau žodžio“, „Daina prie laužo“, „Dvidešimtas pavasaris“) Marcinkevičius rašė socialistinio realizmo normas atitinkančią poeziją. Jose džiaugiamasi naryste komunistų partijoje, giriama sovietinė valstybės santvarka, vaizduojami teigiamą tos santvarkos įtaką žmonėms liudijantys nutikimai. Tai daroma prie socialistinio realizmo reikalavimų siužetams ir motyvams pritaikant romantinės ir neoromantinės lietuvių poezijos įvaizdžius, emocinį foną, žanrines formas, pakeičiant jiems būdingą pasaulio paveikslą teminiu atžvilgiu realistinėmis (darbas gamykloje, kolūkio susirinkimas, buities rūpesčiai, šeiminiai santykiai ir pan.), plastiniu atžvilgiu – plakatiškomis, redukuotomis sovietinio gyvenimo situacijomis.
Justinas Marcinkevičius dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Anot kai kurių literatūrologų, literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, antroji – modernumui ar net avangardui.
Just. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi metaforiškas kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.
Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos buvo Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora.
Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija.
Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę. Just. Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų – jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika.
Poeto kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, latvių, estų, rumunų, serbų, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Pagal eilėraščių tekstus sukurta apie 200 dainų. 1974 m. parašytas eilėraštis „Laisvė“ paskatino grupę „Antikvaras“ sukurti dainą, kuri tapo savotišku 1991 m. sausio 13-osios himnu.[4]
Apie Just. Marcinkevičių sukurti dokumentiniai filmai „Dienoraštis be datų“ (1980 m.), „Lopšinė motinai“ (1983 m.), „Prie rugių ir prie ugnies“ (2010).
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.