Jonas Rėza
liuteronų kunigas, redaktorius, lietuvių kalbos normintojas From Wikipedia, the free encyclopedia
liuteronų kunigas, redaktorius, lietuvių kalbos normintojas From Wikipedia, the free encyclopedia
Jonas Rėza (vok. Johannes Rehsa, Johann Rehse, Johann Rhese, 1576 m. gegužės 25 d. Tilžė – 1629 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučius) – lietuvių religinės literatūros rengėjas, senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas.[1][2]
| Jonas Rėza | |
|---|---|
| Gimė | 1576 m. gegužės 25 d. Tilžė, Prūsijos kunigaikštystė |
| Mirė | 1629 m. rugpjūčio 30 d. (53 metai) Karaliaučius, Prūsijos kunigaikštystė |
| Veikla | liuteronų kunigas, redaktorius, kalbos normintojas |
| Alma mater | Karaliaučiaus universitetas |
Kaip kunigaikščio stipendininkas, nuo 1591 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, kurį laiką tikriausiai mokėsi Vitenbergo ir Strasbūro universitetuose. Kaip lietuvių kalbos mokovas, 1599 m. Tilžėje paskirtas kantoriumi (giedotoju solistu, bažnytinio choro vadovu). 1600–1621 m. buvo Tolminkiemio, nuo 1621 m., mirus L. Zengštokui (L. Sengstock), Karaliaučiaus lietuvių evangelikų liuteronų kunigas. Rūpinosi lietuvių raštais. Buvo vienas iš J. Bretkūno išverstos Biblijos rankraščio redaktorių, bet spėjo baigti ir 1625 m. kunigaikščio Jurgio Vilhelmo (Georg Wilhelm) lėšomis išleisti tik psalmių knygą („Psalteras Dovydo“, 1625). Psalmes J. Rėza tvarkė remdamasis vokiškais M. Liuterio tekstais, psalmynas buvo kartojamas, juo buvo grindžiamasi Mažojoje Lietuvoje vėliau verčiant psalmes. Tai buvo pirmasis lietuviškas psalmynas ir pirmoji knyga, besiremianti vien Prūsijos vakarų aukštaičių patarme, kurią vėliau aprašė, jos gramatines formas įtvirtino D. Kleinas. Išskyrus keletą atvejų, šioje tarmėje nėra nei žemaitiškų formų be afrikatų, nei turinčių dvibalsių uo, ie žemaitiškus atitikmenis, nei liepiamosios nuosakos su priesaga -ke- ar kitokių žemaitybių. Prūsijos lietuvių raštų kalboje labiausiai orientuotasi į vietinės tarmės pietines šnektas (būsimuosius baltasermėgius). J. Rėzos psalmyne matyti lietuvių bendrinei kalbai artimõs rašomosios kalbos užuomazga. XIX a. pabaigoje prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui ir ėmus spausdinti „Aušrą“, šis rašomosios kalbos variantas iš esmės buvo perkeltas į Didžiąją Lietuvą ir padėjo pamatus dabartinei lietuvių bendrinei kalbai. J. Rėza ketino išleisti daugiau J. Bretkūno Biblijos dalių ir suredagavo Naująjį Testamentą, bet visus darbus nutraukė netikėta mirtis nuo maro. J. Rėzos kalbą tyrė V. Žulys ir kiti kalbininkai.[1][2]
