From Wikipedia, the free encyclopedia
Homo luzonensis – išnykusi Homo genties rūšis, apie kurios atradimą paskelbta 2019 m.
| Homo luzonensis | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Homo luzonensis padikaulis | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Homo luzonensis Détroit et al., 2019 |
2007 m. Callao oloje, esančioje Filipinų Lusono saloje, Philip J. Piper atrado hominino trečiąjį padikaulį. Florent Détroit iš pradžių jį priskyrė šiuolaikiniams žmonėms. Remiantis radiometriniu datavimu, atrastojo padikaulio amžius – 66 700 ± 1000 metų, o susijusių gyvūnų liekanų bei hominino danties, rasto 2011 m., apytikris amžius – 50 000 metų.[1]
2019 m. Florent Détroit su kitais mokslininkais aprašė vėliau atrastas „dar dvylika homininų kūno dalių, priklausiusių bent trims skirtingiems individams ir atrastų tame pačiame stratigrafiniame Callao olos sluoksnyje, kaip ir anksčiau atrastas padikaulis“. Šie mokslininkai priskyrė fosilijas naujai atrastai Homo luzonensis rūšiai, remdamiesi skirtumais tarp atrastosios ir jau anksčiau žinomų Homo genties rūšių, įskaitant H. floresiensis bei H. sapiens.[1][2][3] Vis dėlto kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad reikia papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad atrastos fosilijos iš tikrųjų priklauso naujai rūšiai. Anot jų, gali būti, jog fosilijos priklausė kuriai nors prie vietinių sąlygų prisitaikiusiai Homo genties rūšies atstovų populiacijai (pvz., H. erectus ar Denisovo žmonėms).[4]
Nors pagal pradinę hipotezę žmonės Filipinų salyną pasiekė sausumos tiltais, susidariusiais paskutiniu ledynmečiu nusekus vandens lygiui, šiuolaikiniai batimetriniai Mindoro bei Sibutu sąsiaurių tyrimai parodė, kad šie sąsiauriai niekad nebuvo visiškai užsivėrę. Tai reiškia, kad norint pasiekti Lusoną ir kitas Filipinų salas, buvo būtina persikelti jūra.
Atrasti šių homininų krūminiai dantys yra nedideli, o tai verčia manyti, kad ši rūšis, kaip ir H. floresiensis,[4] gyvendama saloje evoliucijos metu sumažėjo. Visgi kol kas nustatyti H. luzonensis ūgio nėra įmanoma. Vieno iš specialistų, nedalyvavusių tiriant ir aprašant naują rūšį, nuomone, šių homininų pirštų išlinkimas rodo, kad galbūt jie galėję laipioti medžiais.[4]
Drauge su homininų fosilijų liekanomis buvo atrasta ir Filipinų elnio, šerno, išnykusios jaučių rūšies atstovo liekanų.[1] Kai kuriuose gyvūnų kauluose esama, kaip spėjama, kirtimo žymių, o tai rodytų, kad jie buvo užmušti.[5] Gretimoje San Pedro radimvietėje, esančioje Rizale, Kalingos provincijoje, Thomas Ingicco ir jo kolegos aptiko akmens įrankių bei beveik visiškai išlikusius fosilizuotus užmušto raganosio griaučius. Jų amžius – apie 700 000 metų.[6]
2007 m. gegužės 5 d. tyrėjų komanda iš Filipinų, Prancūzijos ir Australijos, kasinėdami Callao olą, atrado trečiąjį padikaulį.[7] Morfologinės radinio charakteristikos rodė jį neabejotinai priklausant Homo genties atstovui, tuo metu tai buvo seniausios homininų liekanos, atrastos Filipinuose. 2010 m. fosilija buvo mokslininkų aprašyta ir priskirta H. sapiens rūšiai. 2011 m. buvo atrasti fosilizuoti pirštikauliai (rankos bei kojos pirštų) ir penki krūminiai dantys. Jie taip pat priskirti šiuolaikiniams žmonėms.
2019 m. balandį Florent Détroit ir kolegų atliktame moksliniame tyrime fosilijos priskirtos naujai archajinių homininų rūšiai, pavadintai Homo luzonensis. Šiuo metu fosilijos saugomos Filipinų nacionaliniame muziejuje.
2019 m. žurnalo „Nature“ straipsnyje, aprašančiame H. luzonensis, pažymima, kad: „Dar vienos anksčiau nežinomos homininų rūšies egzistavimas į rytus nuo Voliso linijos vėlyvojo pleistoceno epochoje pabrėžia Pietryčių Azijos salų svarbą Homo genties evoliucijai.“[1]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
