Gimda
From Wikipedia, the free encyclopedia
Gimda (lot. uterus) – vidinis moters lytinis organas, kuriame įsitvirtina apvaisinta kiaušialąstė ir auga vaisius. Gimda dalyvauja ir mėnesinėse. Ji yra mažajame dubenyje, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Tai storasienis raumeninis organas, kuris pas subrendusią moterį savo dydžiu ir forma primena apverstą kriaušę. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje, o dubens raumenys laiko ją pasvirusią į priekį. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 7–8 cm, plotis 4–6 cm, svoris 30–40 g. Pas gimdžiusią moterį gimdos matmenys ir svoris kiek didesni. Gimdos liaukos išskiria vandeningą sekretą, kuris sudrėkina gimdos gleivinę.
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Viršutinė ir platesnė, pusapvalė gimdos dalis vadinama gimdos dugnu, žemiau jos yra gimdos kūnas – didžiausia gimdos dalis, kuris siaurėdamas į apačią pereiną į gimdos sąsmauką, pereinančia į gimdos kaklelį. Gimdos viduje yra trikampio formos ertmė, kurios pagrindas nukrypęs į gimdos dugną, ir jos viršutiniuose kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos kaklelis yra cilindro ar šiek tiek kūgio formos. Jo viduje yra kanalas, kurio viršutinė dalis (vidinės žiomenys) pereina į gimdos ertmę, o apatinė (išorinės žiomenys) atsiveria makštin. Pas negimdžiusią moterį, gimdos kaklelio išorinės žiomenys yra apvalios, o pas gimdžiusią – skersinio plyšio formos.
Gimda yra judrus organas: būdama mažojo dubens viduryje, ji gali pasislinkti atgal, jei padidėja šlapimo pūslė, pirmyn – jeigu padidėja storoji žarna, arba aukštyn – nėštumo metu. Po gimdymo gimda sugrįžta į pradinę padėtį. Sulaukus menopauzės gimda susitraukia, atrofuojasi jos gleivinė. Kartais gimdos kūnas patologiškai būna kitoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), ir tuomet moteris gali nepastoti, kadangi spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę.