From Wikipedia, the free encyclopedia
Ftalatai (angl. Phthalates) – ftalio rūgšties (1,2-benzendikarboksirūgšties) esteriai. Daugiausiai naudojami kaip plastifikatoriai, kurių dedama į plastikus, siekiant padidinti jų lankstumą, skaidrumą bei ilgaamžiškumą. Plačiai paplitę buityje ir pramonėje, visų pirma naudojami suminkštinti polivinilchloridą (PVC).
Iš C3-C6 alkoholių išgaunami mažos molekulinės masės ftalatai (3-6 anglies atomai molekulėje), kurie yra labiau toksiški. Dėl neigiamo poveikio žmogaus sveikatai pamažu keičiami daugelyje produktų JAV, Kanadoje ir Europos Sąjungos šalyse.[1] Vietoje šių ftalatų dedami aukštos molekulinės masės ftalatai, kuriuose molekulėje yra daugiau kaip 6 anglies atomai, suteikiantys didesnį pastovumą ir ilgaamžiškumą. 2010 m. duomenimis, rinkoje dar dominavo aukštos molekulinės masės ftalatų plastifikatoriai, tačiau teisinėmis priemonėmis ir aplinkosaugininkų pastangomis gamintojai spaudžiami atsisakyti ftalatų naudojimo.[2]
.jpg)
Ftalatai yra naudojami įvairiuose produktuose: nuo vaistų ir maisto priedų tablečių apvalkalų iki klampumo, gelio konsistencijos kontrolės agentų, plėvelių formuotojų, stabilizatorių, dispergentų, lubrikantų, rišiklių, emulgatorių ir suspenduojančių agentų. Galutinės paskirties produktai yra klijai, žemės ūkio adjuvantai, statybinės medžiagos, asmeninės priežiūros priemonės, medicinos prietaisai, plovikliai ir aktyviosios paviršiaus medžiagos, pakuotės, vaikų žaislai, modeliavimo moliai, vaškai, dažai, spausdinimo dažai ir dangos, vaistiniai preparatai, maisto produktai ir tekstilė. Ftalatai taip pat dažnai naudojami minkštuose plastikiniuose žvejybos masaluose, sandarinimo medžiagose, dažų pigmentuose, geliniuose sekso žaisluose. Ftalatai naudojami įvairios buitinės paskirties daiktuose, tokiuose kaip dušo užuolaidos, vinilo apmušalai, klijai, grindų dangos, maisto pakuotės ir vyniojimo plėvelės, valymo medžiagos. Asmeninės priežiūros priemonės, kuriose yra ftalatų, apima lūpų dažus, kvepalus, dezodorantus, plaukų priežiūros priemones, nagų laką, skystą muilą.[3]
Ftalatai taip pat sutinkami šiuolaikinės elektronikos ir medicinos srityse, pavyzdžiui, kateteriuose ir kraujo perpylimo prietaisuose. Dažniausiai naudojami ftalatai yra dietilheksilftalatas (DEHP), dizodecilftalatas (DIDP) ir disononilftalatas (DINP). DEHP dėl savo pigumo buvo dominuojantis plastifikatorius viso pasaulio PVC gamyboje. Benzilbutilftalatas (BBP) naudojamas PVC grindų dangų gamybai, nors Vakarų šalyse jo vartojimas greitai mažėja. Ftalatai su mažomis R ir R' grupėmis naudojami kaip kvepalų ir pesticidų tirpikliai.
Kiekvienais metais pasaulyje pagaminama apie 8,4 mln. tonų plastifikatorių, iš kurių Europoje – apie 1,5 mln. t.[4] Maždaug 70% šių kiekių sudaro ftalatai, likę 30% yra alternatyvios cheminės medžiagos. Plastifikatoriai sudaro 10-60% viso plastifikuotų produktų svorio. Neseniai Europoje ir JAV dėl įvestų reguliavimo taisyklių pakito atitinkamų ftalatų suvartojimas – pasirenkami aukštesni ftalatai (DINP ir DIDP) kaip bendros paskirties plastifikatoriai, pakeitę DEHP, nes DIDP ir DINP nebuvo klasifikuojami kaip pavojingi. Visi minėti ftalatai dabar yra reguliuojami ir apribojami daugelyje gaminių. Nors DEHP, kaip nustatyta, daugumoje atvejų nekelia pavojaus, kai jie tiriami taikant pripažintus rizikos vertinimo metodus, buvo priskirti 1B kategorijos reprotoksinams[5] ir dabar yra Europos Sąjungos REACH (Registration, Evaluation and Authorisation of Chemicals) reglamento XIV priede. DEHP buvo palaipsniui nutrauktas pagal REACH reglamentą ir gali būti naudojamas tik konkrečiais atvejais, jei buvo suteiktas leidimas. Leidimus išduoda Europos Komisija, gavusi Rizikos vertinimo komiteto (RAC) ir Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) Socialinės ir ekonominės analizės komiteto (SEAC) nuomonę.
Ftalatai trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, neigiamai veikia vyrų reprodukcinę sistemą, kepenis. Vaikams gali sukelti astmą. Į vaiko organizmą ftalatai patenka pro odą ar burną. Jie ypač pavojingi nėščioms moterims, kadangi net maža jų dozė kenkia vaisiaus vystymuisi. Maisto produktuose jų pasitaiko dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, į pieną šios medžiagos patenka jo gamybos procese. Tai nutinka tiekiant pieną plastikiniais vamzdžiais, taip pat dalis ftalatų patenka dar pieno išgavimo procese, nes ftalatų esama ir melžimo aparatuose. Ftalatai yra tirpūs riebaluose, o pienas gausus lipidų, kurie traukia šias medžiagas iš plastiko vamzdžių, todėl jos lengvai patenka į pieną.[6]
Ftalatų savo sudėtyje turintys produktai nėra ženklinami, dėl to jų visiškai išvengti yra neįmanoma. Derėtų vengti tam tikrų plastiko pakuočių - gaminiai su perdirbimo kodo numeriu „3“ gali pasižymėti ftalatų poveikiu.[7] Tačiau 2003 m. atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 šeimų, parodė, kad penkių šeimų, kurioms buvo teiktas organiškas maistas neturėjęs kontakto su plastiku, ftalatų koncentracijos šlapime mediana padidėjo nuo 283,7 nmol/g iki 7027,5 nmol/g.[8] Ištyrus ftalatų kiekius maiste teiktame tyrimo dalyviams, didelės koncentracijos buvo aptiktos pieno produktuose (supakuotuose pakuotėse be plastiko) ir organiškuose prieskoniuose.[9]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
