Dresdeno rezidencinė pilis

51°03′9,9″ š. pl. 13°44′12,9″ r. ilg.

Pilies vakarinės dalies vaizdas žvelgiant nuo Cvingerio rūmų

Dresdeno rezidencinė pilis – buvusi Saksonijos hercogų (nuo 1547 m. kurfiurstai), o 1806–1918 m. – Saksonijos karalių rezidencija rytinės Vokietijos Dresdene. Išsistačiusi prie strateginio tilto per Elbės upę ir yra vienas iš seniausių miesto pastatų, jos architektūroje pėdsakus paliko įvairūs stiliai – nuo romanikos iki eklektikos.

Šiuo metu pilyje veikia keli garsūs muziejai: juvelyrikos rinkiniai Naujieji ir Istoriniai „Žalieji skliautai“ (vok. Grünes Gewölbe), Numizmatikos kabinetas (vok. Münzkabinett), Raižinių kabinetas (vok. Kupferstich-Kabinett), Ginklinė su įžymiąja „Turkiška sale“ (vok. Rüstkammer mit Türckischer Cammer). Be to, istoriniame komplekse yra įsikūrusios Meno biblioteka ir Dresdeno valstybinių meno rinkinių generalinė direkcija (vok. Generaldirektion der Staatlichen Kunstsammlungen Dresden). Veikia įvairios ilgalaikės parodos, demonstruojama Saksonijos–Lenkijos–Lietuvos valdovo Augusto Stipriojo karūnavimo mantija.

Istorija

Dresdeno pilis XIV a. Dešiniajame viršutiniame kampe – Sargybos bokštas.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose pilis paminėta 1289 m., bet, daugelio istorikų nuomone, ji galėjo stovėti jau anksčiau: pvz., 1206 m. Meiseno markgrafo Ditricho Engiamojo Dresdene sušauktas Saksonijos bajorų suvažiavimas galėjo vykti šioje tvirtovėje. Ji buvo išsistačiusi dabartinio Sargybos bokšto (vok. Hausmannsturm) teritorijoje, jos vidinio kiemo išmatavimai siekė apie 35 x 40 m.

XV a. viduryje Sargybos bokštas buvo „paaugintas“: ant keturkampės apatinės dalies iškilo šešiakampis antstatas su beveik plokščiu stogu. Pati pilis tapo triaukštė, išsidėsčiusi apie vidinį kiemą – tokio tipo gynybiniai statiniai buvo itin būdingi vėlyvųjų viduramžių vokiečių žemėms.

Pilis iš esmės buvo perstatyta 1520–1558 m. valdant hercogui Jurgiui Barzdotajam ir jo sūnėnui Saksonijos kurfiurstui Moricui. Hercogo Jurgio paliepimu, miesto gynybinės sienos dalyje, esančioje prie pat tilto per Elbę, išmūryti didingi Jurgio vartai. Kurfiurstas Moricas architektams Hansui fon Dehn–Rothfelsenui bei Hansui ir Bastijanui Krameriams užsakė perstatyti pilį renesanso stiliumi. Buvo nugriautas vakarinis sparnas ir 1558 m. jis buvo iš naujo išmūrytas kiek vakariau (vad. Morico statyba (vok. Moritzbau)). Netrukus šis sparnas buvo sujungtas su pietine ir šiaurine dalimi, po šios rekonstrukcijos pilies viduje susiformavo didelis uždaras kiemas. Naujojo vakarinio sparno pirmajame aukšte įrengta brangenybių saugykla, vėliau įgavusi „Žaliųjų skliautų“ vardą. Kiemą papuošė sgrafito paveikslai.

Vidinis kiemas padidėjo dvigubai ir jame, pagal Morico planus, turėdavo vykti riterių turnyrai. Prancūzų Šamboro pilies pavyzdžiu išmūryti trys kampiniai bokšteliai. Sargybos bokštas atsidūrė šiaurinio sparno viduryje, jam iš rytų liko neperstatyta seniausia dalis (vok. Altes Haus=liet. Senasis namas), o vakarinėje kaimynystėje įrengta koplyčia.

Architektūros fragmentai

• 
  Koplyčios renesansinis portalas
• 
  Sargybos bokštas
• 
  Jurgio vartų neorenesansinis fasadas
• 
  Morico statybos fragmentas (tamsesnės detalės išliko per bombardavimą)
• 
  Angliška laiptinė
• 
  Pilies Didžioji menė (dabar Ginklinės muziejus)

1590–1594 m. į pietus nuo pilies buvo pastatyti nauji rūmai, juos sujungus su pilimi susiformavo dar vienas kiemas, vadinamas Mažuoju. Po nepilno šimtmečio piliavietėje vėl prasidėjo statybos: 1674–1676 m. Sargybos bokštas paaugintas iki 101 m ir iki pat 1945 m. buvo pats aukščiausias statinys mieste, jo viršūnę puošė barokinis stogas su aukšta smaile. 1693 m. Sargybos bokšte iškirsti nauji įvažiavimo vartai, pavadinti „Žaliaisiais“ (iki tol į pilį buvo patenkama tik per pietinį įvažiavimą).

Sosto menėje esantis Augusto Stipriojo herbas su Saksonijos–Lenkijos–Lietuvos heraldiniais ženklais

Saksonijos–Lenkijos–Lietuvos valdovo Augusto Stipriojo laikais kilo didelis gaisras: 1701 m. sudegė rytinis sparnas ir Jurgio vartai. Jie buvo atstatyti senuoju stiliumi.

Besiruošiant švęsti Vetinų dinastijos valdymo Saksonijoje 800 metų jubiliejų, pilis buvo vėl rekonstruojama ir remontuojama. Po daugiau kaip dešimtmečio užtrukusių darbų architektai Gustavas Dungeris (vok. Gustav Dunger) ir Gustavas Friolichas (vok. Gustav Fröhlich) visuomenei pristatė atnaujintą statinį. Didesni perstatymai tąkart palietė pietinę pusę, kur iškilo dar vienas pastatas, su pilimi sujungtas dengta galerija (jam prigijo Tašenbergo rūmų (vok. Taschenbergpalais) vardas).Į Elbę žvelgianti šiaurinė pusė tokia pat galerija buvo sujungta su Švč. Trejybės katedra. Per dar vieną naują Ilgąją galeriją (vok. Lange Gang) patenkama į Johanneum rūmus (dabar Transporto muziejus).

Prabangus miegamasis su lubų paveikslu „Aurora žadina pasaulį“ (dail. Louis de Silvestre, 1715 m.)

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miestas buvo stipriai bombarduojamas. Dresdeno rezidencinė pilis 1945 m. vasario 13 d. buvo sugriauta, bet vertingi vidaus meno kūriniai beveik nenukentėjo – prieš tai jie buvo paslėpti Kionigštaino tvirtovėje kalnuose. Pokaryje pilies griuvėsiai buvo pridengti laikina pastoge ir taip išstovėjo iki 1960 m. Tada prasidėjo atstatymo darbai, užsitęsę iki pat 2013 m. Vidaus restauravimo darbai užtruko dar ilgiau, tik 2019 m. pagaliau pavyko atkurti karališkąsias Paradines patalpas. Restauravimas vykdomas pagal išlikusią ikonografinę medžiagą, galutinai jį numatoma baigti 2021 m. (išskyrus koplyčią). Bendra atstatymo suma siekia 380 mil. eurų.

Šaltiniai

• The State Apartments in Dresden’s Residenzschloss (archyvuota 2019 m. birželio 29 d.) Archyvuota kopija 2019-06-29 iš Wayback Machine projekto.
• Dresdner Geschichtsverein (Hrsg.). Das Dresdner Schloß. Geschichte und Wiederaufbau. /Dresdner Hefte, 12. Jahrgang, Nr. 38/ – Dresden: Verlag Dresdner Geschichtsverein, 1994; ISBN 3-910055-23-0
• Residenzschloss // Dresden und Sachsen

Nuorodos

• Rezidencinė pilis ir jos muziejai // Staatliche Kunstsammlungen Dresden

Vikiteka: Dresdeno rezidencinė pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga