Saksonijos kunigaikštystė

Saksonijos kunigaikštystė arba Saksonijos hercogystė (vok. Herzogtum Sachsen) – Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė, egzistavusi 804–1296 m. Jos teritorijos koncentravosi istoriniame Žemutinės Saksonijos regione, dab. Vokietijos šiaurės vakarinėje dalyje.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Hartogdom Sassen Saksonijos kunigaikštystė
Rytų Frankų karalystės dalis (iki 962 m.) Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė
← 804 – 1180 →   →
Herbas
Location of Kunigaikštystė Šventojoje Romos imperijoje (geltona) apie 1000 m.
Sostinė	Nenurodyta
Kalbos	lotynų, vokiečių žemaičių
Valdymo forma	monarchija
Saksonijos kunigaikščiai
850–961	Liudolfingų dinastija
861–1106	Bilungų dinastija
Era	viduramžiai, naujieji laikai
- Įkurta	804 m., 804
- Panaikinta	1180 m.

Istorija

Liudolfingų ir Bilungų valdymas

VI–VIII a. būsimosios kunigaikštystės teritorijoje egzistavo gentinė konfederacija Senoji Saksonija, kurios gyventojai pagonys saksai aršiai puldinėjo Frankų valstybę. Ji panaikinta jos teritorijas įjungiant į Frankų imperiją. Apkrikštijus ir sutramdžius saksus, apie 804 m. įkurta Saksonijos kunigaikštystė, kuri tapo didžiausia tuometine germanų politine valda.

Ji buvo įsikūrusi tarp Emso ir Elbės upių. Rytuose ribojosi su slavų valdomomis teritorijomis, o vakaruose – su fryzų žemėmis. Šiaurėje ji turėjo sieną su Danijos karalyste. Pati kunigaikštystė buvo dalinama į keturias tradicines valdas. Jos centrinė dalis buvo žinoma kaip Angrija, vakarinė – Vestfalija, rytinė – Ostfalija, o šiaurinė (anapus Elbės) – Nordalbingija.

Iš pradžių kunigaikštystėje viešpatavo Karolingų skiriami vietininkai, tačiau nuo IX a. vidurio čia jau valdo Liudolfas I, kuris įkūrė Liudolfingų dinastiją. 919 m. šios dinastijos atstovas Henrikas Paukštininkas tapo visos Rytų Frankų karalystės karaliumi. Jo įpėdinis buvo Otonas II.

Otonui II tapus karaliumi, savo kunigaikštystės reikalus jis pemažu perleido savo patikėtiniui Hermanui Bilungui. Taip kunigaikštystėje prasidėjo Bilungų dinastija, valdžiusi iki pat XII a. Tuo metu kunigaikštystė aktyviai vykdė kolonizaciją į slavų žemes rytuose: čia buvo įkurtos Bilungo marka ir Gero marka. Saksų kalbos pagrindu susiformavusi vokiečių žemaičių tarmė šios kolonizacijos dėka plito tolyn į rytus.

Velfų ir Askanų valdymas

1106 m. mirus kunigaikščiui Magnusui, kuris neturėjo vyriškos lyties įpėdinio, Saksonijos sostą perėmė Lotaras. 1137 m. tapęs imperatoriumi, Saksoniją valdyti atidavė Bavarijos kunigaikščiui Henrikui II iš Velfų giminės, kuris buvo Magnuso anūkas per moteriškąją liniją (jo dukros Vulfhildos sūnus). Tuo pat metu į Saksoniją teises reiškė ir Albertas Lokys, kuris irgi buvo Magnuso anūkas (jo dukros Eilikos sūnus), tapęs galingu kunigaikščiu, valdžiusiu Rytų marką. 1138–1142 m. jis užvaldė Saksoniją, tačiau vėliau čia vėl įsitvirtino Velfas Henrikas III.

Valdant pastarajam, buvo kuriami nauji miestai: išdygo Hildesheimas, Kaselis, Giustrovas, Liuneburgas, Zalcvėdelis, Šverinas, Brunsvikas ir kt. Henrikas III tapo vienu galingiausių Šventosios Romos imperijos kunigaikščiu.

1180 m., dėl Henriko III nesutarimų su imperatoriumi Frydrichu Barbarosa, Saksonija buvo užpulta ir nukariauta. Kunigaikštystė buvo panaikinta, o jos teritorija suskaldyta į daug smulkių feodalinių valdų, pavaldžių tiesiogiai imperatoriui, arba atiduotų bažnyčiai. Henrikui III buvo paliktas tik Brunsviko miestas, kur sukurta Brunsviko grafystė. Vestfalijoje sukurta galinga Miunsterio vyskupija, šiaurėje – Oldenburgo kunigaikštystė ir pan.

Tolimame rytiniame kunigaikštystės pakraštyje (prie Elbės upės), Alberto Lokio palikuonių (Askanų dinastijos) valdomose žemėse buvo atgaivintas Saksonijos kunigaikščio titulas, tačiau geografiškai kunigaikštystė buvo jau visai kitur. Ji vadinama Jaunesniąja Saksonijos kunigaikštyste.

Taip pat skaitykite

• Liudolfingų dinastija
• Bilungai
• Velfai
• Askanai