From Wikipedia, the free encyclopedia
Apačių karai vyko tarp JAV kariuomenės ir apačių genčių indėnų XIX a. antroje pusėje. Konfliktai kildavo dėl baltųjų kolonistų veržimosi į etnines apačių žemes. Juos sukeldavo ir apačiai puldinėdami kolonistų gyvenvietes, kad prisidurtų maisto ir būtiniausių prekių.
Kilus JAV – Meksikos karui daugelis apačių genčių pažadėjo praleisti per savo žemes JAV karius. 1846 m. JAV prisijungus dalį Meksikos žemių, Mangas Coloradas, tuometinis labiausiai gerbiamas tarp apačių karo lyderis ir vadas, pasirašė taikos sutartį, pagal kurią pripažino JAV kaip Meksikos žemių užkariautoją.
1852 m. Mangas ir kiti apačių lyderiai pasirašė susitarimą su JAV vyriausybe, tačiau kongresas šios sutarties neratifikavo. Pulkininkas E. Samneris (E. V. Sumner) dar tais pačiais metais surašė oficialų raportą, kuriame rekomendavo Naująją Meksiką grąžinti indėnams ir meksikiečiams.
1856 m. Kočizas susitikęs su majoru Inoku Stinu iš JAV armijos 1-ojo dragūnų pulko pažadėjo leisti amerikiečiams keliauti per čirikavų kraštą pietiniu maršrutu į Kaliforniją. Taip pat neprieštaravo, kai „Buterfield Overland Mail“ įkūrė pašto stotį Apačių perėjoje. Neramios taikos laikotarpis truko iki 1861 metų.
Baskomo afera tapo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių kilo 25-is metus trukę „Apačių karai“. JAV armijos leitenantas neteisingai apkaltino apačių vadą Kočizą plėšimu ir vaiko pagrobimu. Pastarasis paėmė kelis amerikiečių belaisvius norėdamas iškeisti juos į suimtus gimines. Baskomas buvo užsispyręs ir konfliktas baigėsi tuo, kad abiejų pusių įkaitai buvo nužudyti, o Kočizas prisijungė prie tuo metu pagrindinio apačių karo lyderio Mango Kolorado. Jie kartu pasiryžo visiškai išvyti baltuosius iš savo gimtųjų žemių.
Apačiai užpuldavo furgonų vilkstines, nutraukė pašto gabenimą, išginė kelis šimtus baltųjų aukso ieškotojų iš Čirikavos kalnų prie Mogolonų. Kilus JAV Pilietiniam karui, Mangas ir Kočizas tol kovojo su pietinių valstijų kareiviais, kol šie pasitraukė į rytus.[1]
1862 m., Mangas Koloradas ir Kočizas su 500 karių surengė pasalą Apačių perėjoje Kalifornijos savanoriams vadovaujamiems Džeimso Karletono. Šis susidūrimas vadinamas Apačių perėjos mūšiu. Liepos 15 d. vadai išdėstė savo karius virš perėjos uolėtose kalvose, kurių papėdeje tryško šaltinis. Iš vakarų atėjo trys kuopos „mėlynųjų“ (Šiaurinių valstijų kareiviai) ir būrys raitelių, iš paskos riedėjo du vežimai. Užpulti kareiviai atsakė ugnimi, bet greitai atsitraukė. Apačiai jų nesivijo. Persigrupavę pėstininkai grįžo ir atidengė ugnį iš haubicų buvusių vežimuose. Apačiai buvo girdėję apie ispanų mažąsias patrankas, tačiau šios buvo visai kas kita. Pasak žvalgo Džono Kremonio ir istoriko Dano Frapo, haubicų ugnis kaipmat privertė apačius trauktis. Tačiau Aurora Hunt, Karletono biografė rašo: „Tai buvo pirmas kartas, kai indėnai susidūrė su artilerijos ugnimi. Nepaisant to, jie dar kelias valandas atkakliai kovėsi, kol galiausiai pabėgo.“ Tačiau Mangas su Kočizu toli nepasitraukė, jau kitą dieną jie užpuolė 50-ies raitų kareivių būrį, skubančių perspėti kitus Karletono armijos dalinius. Mangą šio susidūrimo metu sužeidė į krūtinę. Apačiai pasitraukė ir parsigabeno sužeistą vadą. Tuokart žuvo 63 apačių kariai.[2] Kočizas išgabeno Mangą į Meksiką pas vieną gydytoją ir šis po kelių mėnesių grįžo į Mimbrenų kalnus. Vėliau Karletonas apsupo meskelerų apačius ir uždarė juos Bosk Redonde.
1863 m. sausio mėn., Mangą suėmė Pirmojo Kalifornijos savanorių būrio kapitonas Edmondas Širlandas (Edmond Shirland). Mangas, pasitikėdamas Širlandu, atėjo į jo stovyklą su taikos vėliava vienas. Suiimtas buvo nugabentas į Maklyno fortą. Čia jis buvo nužudytas kai priešinosi kankinimams su įkaitintais durtuvais. Oficialiame raporte teigiama, kad jis buvo nušautas bandydamas pabėgti. Paties Mango nužudymas ne taip stipriai paveikė apačius, kaip jo kūno išniekinimas. Po daugelio karo metų, Mango Kolorado noras atnešti taiką savo žmonėms jį ir pražudė. Paskui, pasak JAV kareivio Danielio Konerio, “indėnai pradėjo karą iš rimtųjų… Jie norėjo kuo garbingiau atkeršyti už jo mirtį“.[3]
.jpg)
Po Mango Kolorado mirties Kočizas ir jo vadovaujami 300 karių pradėjo žygį. Kitas apačių vadas, Victorio, taip pat surinko būrį, jame buvo ir meskelerai pabėgę iš Bosk Redondo rezervato. Jie puldinėjo gyvenvietes prie Rio Grandės upės nuo Chornado del Muerto iki El paso. Dvejus metus šios apačių pajėgos kėlė paniką Amerikos pietvakariuose. Dauguma indėnų buvo ginkluoti vien lankais ir strėlėmis. Nors apačiai kovėsi gerai, jų buvo gerokai mažiau nei priešų ir jie tai patys suprato.
Pasibaigus pilietiniam karui ir išvykus generolui Karltonui, JAV vyriausybė ėmė siūlyti apačiams taiką. 1865 m. balandžio 21 d. Victorio ir Nana susitiko su vyriausybės atstovais. Apačiams buvo siūloma keltis į Bosk Redondą, tačiau šie nesutiko. Dalis Victorio būrio patraukė į Meksiką, kiti pritapo prie Kočizo, kuris laikėsi Dragūnų kalnuose. Po nesėkmės Apačių perėjoje ir Mango nužudymo Kočizas nereagavo į JAV mėginimus sudaryti taiką. Penkerius metus vyko partizaninis karas. Nors fortų ir gyvenviečių apačiai nebepuldinėjo, tačiau pavienius asmenis užklydusius į jų žemes užpuldavo. Apie 1870 metus išpuoliai padažnėjo.
1870 m. Indėnų reikalų biuro vadovas Elajus Parkeris (pirmasis šio biuro vadovas indėnas) ir kiti valdžios atstovai sumanė pakviesti Kočizą į Vašingtoną, tikėdamiesi įvesti taiką apačių genčių žemėse. Baltiesiems Kočizą pavyko rasti tik 1871 m. pavasarį, bet kai ryšys buvo užmegztas, vadas vyriausybės kvietimo nepriėmė.[4] Tais pačiais 1871 m. regione įsikūrusiai JAV armijai vadovauti buvo paskirtas generolas Džordžas Krukas. O po kelių savaičių, po įvykio Kemp Grande, Kočizas dar labiau ėmė nepasitikėti amerikiečiais.
1871 m. vasario mėn. aravaipų apačių vadas Eskiminzinas atvyko susitikti su kapitonu Vitmenu į Kemp Grandę, nedidelį postą prie Aravaipo ir San Pedro santakos. Jis norėjo taikos ir leidimo įsikurti netoli posto. Vitmenas siūlė keltis į rezervatą prie Baltųjų kalnų šalia Apačių forto, tačiau indėnai nesutiko keltis į svetimas žemes. Galiausiai Vitmenas pareiškė nesąs įgaliotas sudaryti sutartį su apačiais, bet jei atiduos šaunamuosius ginklus, jis leisiąs jiems apsigyventi prie forto. Eskiminzinas sutiko ir su savo 150 žmonių įsikūrė apie 8 km nuo posto prie Aravaipo upelio. Įsikūrę apačiai ėmėsi auginti kukurūzus, tiekti šiaudus posto kavaleristų arkliams. Apylinkų fermeriai taip pat samdydavo apačius pagalbiniams darbams. Iki kovo mėnesio vidurio į stovyklą atsikėlė dar daugiau apačių, viso stovykloje gyveno apie 500 apačių.
Balandžio 10 d. apačiai užpuolė San Ksavierą, į pietus nuo Tuksono. Balandžio 13 d., kito antpuolio metu, žuvo keturi amerikiečiai. Tuskone buvo įsteigtas Visuotinio saugumo komitetas skirtas gintis nuo apačių. Po dviejų išpuolių balandžio mėnesį kai kurie komiteto nariai pareiškė, kad plėšikai atvyko iš kaimo prie Kemp Grandės. Nors kaimas buvo už 88 kilometrų, dauguma tuskoniečių patikėjo. Kovų su indėnais veteranas Viljamas Uris surinko būrį iš amerikiečių, meksikiečių ir pasamdytų papagų indėnų ir balandžio 28 d. išžygiavo link Kemp Grandės. Kapitonas Vitmenas, balandžio 30 d. sužinojęs iš Tuksono įgulos apie rengiamą žygį, išsiuntė du žmones perspėti Eskiminzino ir apačių. Tačiau, jau buvo per vėlu.
Tuksono būrio žmonės išsidėstę ant skardingo upelio krantų ėmė šaudyti į stovyklą. Per pusę valandos visi kaimelio gyventojai, kuriems nepavyko pabėgti buvo paiimti į nelaisvę arba užmušti. Visi 27 belaisvai buvo vaikai. Krikščionybę priėmę papagai vėliau juos pardavė į vergiją Meksikoje.[5] Atvykus kapitonui Vitmenui, kai buvo surasti visi lavonai, paaiškėjo, kad buvo nužudyti 144 apačiai. Eksiminzinas negrįžo į stovyklą. Kapitonas pareikalavo, kad Tuksono galvažudžiai būtų patraukti į teismą. Valdžia nusileido ir įvykį pripažino žudynėmis. Teismas Tuksone vyko penkias dienas, teisėjai taręsi 19 minučių, puolėjus išteisino.
Šis įvykis atkreipė Vašingtono dėmesį. Prezidentas Grantas jį pavadino „gryniausia žmogžudyste“ ir nurodė armijai ir Indėnų reikalų biurui užtikrinti taiką Amerikos pietvakariuose.
1871 m. birželį buvo paskirtas naujas Arizonos departamento vadovas – generolas Džordžas Krukas. Į Kemp Grandę netrukus atvyko ir Indėnų reikalų biuro atstovas Vincentas Koljeris. Jie pirmiausia norėjo susitikti su Kočizu. Koljeris pradžioje susitiko su Eskiminzinu, vėliau su tonto apačių vadu Delšajumi. Dar 1868 m. pastarasis pažadėjo, kad jis su tontais nekariaus ir sutiko, kad jų agentūra būtų Kemp Makdauele, vakariniame Rio Grandės krante. Paties Kočizo Koljeris nesutiko. Tuo metu jis su savo čirikiavais buvo nukeliavęs į Meksiką, tačiau šios šalies vyriausybė įsteigė 300 dolerių premijas už apačių galvas, todėl Sonoros kalnuose juos ėmė puldinėti vietiniai gyventojai. Indėnai išsiskirstė ir grįžo į Arizoną.[6]
Tuo tarpu generolas Krukas išsiuntė penkias kavaleristų kuopas, kad išnaršytų Dragūnų kalnus. Apačiai generolą praminė Pilkuoju Vilku. Kočizas paspruko ir nusigavo į Naująją Meksiką. Kočizas pats iniciavo susitikimą su generolu Gordonu Greindžeriu iš Santa Fė. Abu norėjo susitarti, Kočizas jau buvo senas, o generolui buvo proga išgarsėti. Taikos sutartis buvo pasirašyta, Kočizas persikėlė į Canada Alamozos rezervatą. Tačiau jau kitais metais, čirikavams buvo įsakyta persikelti į Tularosos rezervatą, Naujoje Meksikoje, o jų noras pasilikti gimtosiose žemėse, Arizonoje, nebuvo patenkintas, nors tai buvo sutarta pasirašant taikos sutartį. Kočizas pabėgo ir beveik visus metus (1872) vėl rengė išpuolius prieš naujakurius. Kitais metais generolas Oliveris Hovardas, padedamas Kočizo kraujo brolio Tomo Jefordso, po derybų pasirašė naują susitarimą. Amerikiečiai nusileido kai kuriems apačių reikalavimams. Kočizas persikraustė į rezervatą Arizonoje kur 1874 m. birželio 8 d. po sunkios ligos mirė.
Delšajaus tontų apačiams ir Eskiminzino aravaipams reikalai susiklostė prasčiau. 1873 m. balandį gausus kareivių būrys susekė ir privertė pasiduoti Delšajų. Jie buvo suvaryti į Apačo fortą Baltųjų kalnų rezervate. Čia jie buvo priversti nešioti metalines plokšteles, tad niekas negalėjo pasprukti nepastebėtas bent porai dienų.[7] 1873 m. liepą Delšajus, nepakeldamas esamų sąlygų, su savo žmonėmis pabėgo ir persikėlė į rezervatą prie Rio Verdės. Neutrukus San Karlo rezervato agentūroje įvyko maištas, kurio metu žuvo vienas JAV armijos karininkas. Dalis apačių iš ten pabėgo ir įsikūrė Delšajaus stovykloje. Generolas Krukas jį apkaltino palaikant nusikaltėlius ir liepė suimti. Tai sužinojęs Delšajus pabėgo į Tonto baseiną. Kelis mėnesius jis sėkmingai slapstėsi kalnuose. 1874 m. generolas paskelbė sumokėsiąs premiją už vado galvą. Liepos mėnesį du apačiai jam pristatė po nukirstą galvą, pareikšdami, kad ji Delšajaus. Krukas sumokėjo už abi. Šios ir kitos užmuštų apačių galvos buvo iškabintos Rio Verdės ir San Karlo paradų aikštėse.
Po Koljero apsilankymo 1871 m. Eskiminzinas su savo žmonėmis atstatė Kemp Grandėje gyvenvietę, užsėjo laukus grūdais. Tačiau vyriausybė nutarė perkelti stovyklą 60 mylių (96 km) į pietryčius. Karinė vadovybė perkėlė aravaipus į San Karlo rezervatą, naują agentūrą prie Džailos upės. 1873 m. kilus maištui San Karle, Eskiminziną suėmė vien todėl, kad jis vadas ir laikė jį nelaisvėje. 1874 m. sausio 4 naktį Eskiminzinas pabėgo ir išvedė savo indėnus iš rezervato. Keturis mėnesius per šalčius jie klaidžiojo be maisto ir pastogės. Balandžio mėnesį jie grįžo į rezervatą. Eskiminziną ir jo padėjėjus suėmė ir surakintus nugabeno į Kemp Grandės fortą kaip karo belaisvius. Čia jie gamino nedegtas plytas naujiems pastatams.[8] Eskiminziną išlaisvino naujo San Karlo agento dėka ir po dviejų mėnesių jis grįžo pas aravaipus.
Iki 1875 m. pavasario didžioji dalis apačių genčių buvo suvarytos į rezervatus, likusios pabėgo į Meksiką. Kovo mėnesį generolas Krukas iš Arizonos buvo perkeltas į Platos departamentą.
Kočizui mirus, čirikavų vadu tapo jo sūnus Taza. Tačiau jis nesugebėjo suvienyti apačių genčių taip, kaip tėvas, todėl netrukus atsinaujino plėšikavimai, kuriuos Kočizas buvo griežtai uždraudęs. Apie tai sužinojusi JAV vyriausybė nutarė čirikivaus perkelti į San Karlo rezervatą. 1876 m. gegužės 3 d. tuometinis šio rezevato agentas Džonas Klamas, puikiai administravęs reikalus ir sutaręs su indėnais, gavo įsakymą atvykti į čirikavų rezervatą ir iškelti juos į San Karlą. Tazas norėjo taikos ir sutiko išsikeldinti, tačiau su Klamu išvyko tik apie pusę apačių. Daugelis likusių paspruko į Meksiką. Vienas iš jų buvo bedonkojų apačas Gojatlajus, pramintas Geronimo.
_and_his_warriors_in_1886.jpg)
1877 m. kovo mėnesį pakviesti pasitarti Geronimo ir Victorio buvo suimti. Victorio greitai paleido, tačiau netrukus jis ir jo vadovaujami Karštųjų versmių apačiai buvo perkelti į San Karlo rezervaciją, iš kur vėliau pabėgo. Tais pačiais metais Džonas Klamas paliko San Karlo rezervatą.
Klamui palikus rezervatą, jo sukurta sistema ėmė irti, įsivyravo betvarkė. Pabėgo Victorio ir, įkūręs bazę Meksikoje, su 200 meskelerų ėmė puldinėti amerikiečių fermerius ir gyvenvietes. Victorio vadovavo reidui prieš JAV naujakurius netoli Almo (Naujoji Meksika), pavadintu „Almos skerdynėmis“. Reido metu buvo užpulti sidabro kasyklos darbininkai, nužudytas jų vadovas seržantas Džeimsas Kūnei ir dar du darbininkai. Po to netoliese buvo nužudyti 35 avių augintojai. Žudynės buvo nutrauktos atvykus kareiviams iš Bajardo forto.[9] 1880 m. spalio mėnesį Meksikos kareivių būrys apsupo Victorio ir jo žmones netoli Cerro Tres Castilloss, dabartinėje Čiuaua valstijoje, Meksikoje. Victorio ir daugelis jo būrio narių žuvo, išsigelbėjo tik kelios moterys su vaikais. Trims dešimtims karių pavyko pasprukti, tarp jų ir aštuntą dešimtmetį einančiam Nanai.
1881 m. Nana surengė vieną iš legendinių apačių antpuolių Naujosios Meksikos pietvakariuose. Su nedideliu būriu karių (ne didesniu kaip 40, o dažniausiai 15), išmaišė daugiau kaip 1000 mylių priešo teritorijos, nužudė 30 ar 50 amerikiečių ir nemažai sužeidė, pagrobė dvi moteris ir nuvarė ne mažiau kaip 200 arklių ir mulų, ir saugiai grįžo į Meksiką.
Rezevatuose indėnams trūko maisto, užsukę maištajauntys apačiai kurstydavo kitus palikti rezervatus ir prisidėti prie kariaujančiųjų. JAV dislokuodavo vis daugiau karių, bet tai tik išprovokuodavo neramumus rezervatuose. Norėdama įvesti tvarką, armijos vadovybė vėl iškvietė Kruką. Jis po karų su dakotais ir čejenais buvo pakeitęs požiūrį į indėnus. Krukas įsakė iš rezervacijų teritorijos išsikelti baltiesiems kolonistams, įvedė savivaldą, perorganizavo pačių apačių policiją. Rezervate pagausėjo maisto davinių, prekiautojai ir agentai liovėsi apgaudinėti indėnus. Tačiau plėšikaujantys apačiai nedavė ramybės. JAV ir Meksikos vyriausybės pasirašė sutartį, leidžiančią kareiviams persekiojantiems apačus kirsti sieną.
1883 m. generolas Džordžas Krukas, kuris prižiūrėjo tvarką apačių rezervatuose Naujoje Meksikoje, surinko 50 kruopščiai parengtų kareivių ir civilių vertėjų, porą šimtų jaunų rezervato apačių ir sulaukęs naujo apačių puolimo pasienyje kirto Meksikos sieną (JAV ir Meksikos vyriausybės buvo pasirašiusios sutartį, leidžiančią tai daryti persekiojant apačius) ir po ilgų vargų aptiko Geronimo stovyklą Siera Madrės kalnuose. Jie paėmė į nelaisvę joje buvusias moteris ir vaikus, kai Geronimo su vyrais grįžinėjo iš eilinio susirėmimo su meksikiečiais. Po ilgų derybų Geronimui ir Krukui pavyko susitarti. Gegužės 30 d. suburti apačiai – 251 moteris ir vaikas, 123 kariai, tarp jų Lokas, Mangas (Mango Kolorado sūnus), Čivava, Bonitas ir senasis Nana – patraukė į šiaurę. Iš karo vadų trūko tik Geronimo ir Čato. Po aštuonių mėnesių 1884 m., kaip buvo žadėjęs generolui Krukui, pasirodė San Karle ir pats Geronimo. Kurį laiką Geronimo taikiai gyveno rezervate. Tačiau rezervatuose apačių vyrams nelabai ką buvo veikti. 1885 m. gegužės 17 d. vakare, Geronimo, Mangas, Čivava ir senasis Nana, padauginę vietinio kukurūzų alaus, nutarė keliauti į Meksiką. Pabėgusiame būryje buvo 92 moterys ir vaikai, 8 paaugliai ir 34 vyrai.[10]
Generolas Krukas, spaudžiamas Tuksono politikų ir vietinių gyventojų, nesutiko rengti didelės karinės kampanijos bėgliams persekioti. Su keliomis dešimtimis kareivių ir apačių žvalgais jis 1886 m. kovo 25 d. susekė Geronimo ir po trijų dienų audringų diskusijų šis sutiko kapituliuoti ir būti nugabentas į Balvio fortą. Tačiau nepasiekus forto, Geronimo ir Nana pabėgo su 30 karių. Po šio įvykio Krukas gavo pylos iš vadovybės ir išėjo į atsargą. Į jo vietą buvo paskirtas Nelsonas Mailsas.
Generolas Nelsonas Mailsas (Nelson A. Miles) paskyrė kapitoną Henrį Lavtoną (Henry Lawton), vadovaujantį 4–sios kavalerijos B pulkui, surengti ekspediciją, kuri turėjo pagauti Geronimo. Yra ne viena istorija, kas sugavo ar kam pasidavė Geronimo. Pasak Lavtono versijos, jam buvo įsakyta keliauti į pietus nuo JAV – Meksikos sienos, kur, kaip buvo manoma, su savo būriu nuo armijos slapstėsi Geronimo. Lavtonas turėjo surasti, nugalėti ir grąžinti Geronimą į JAV – gyvą ar mirusį. Geronimui ir jo 24 karių „armijai“ sugauti buvo mestos didžiulės pajėgos.
Oficialų raportą Lavtonas pateikė 1886 m. rugsėjo 9 d., kuriame nurodo savo pulko veiksmų rezultatus ir giria dideles savo karių pastangas. Suradęs Geronimo, jį su pulku be perstojo vijosi. Apačiai turėjo mažai laiko ar visai jo neturėjo pailsėti ar apsistoti vienoje vietoje. Visiškai nusikamavęs, nedidelis Geronimo būrys grįžo su Lavtonu į JAV ir oficialiai pasidavė generolui Milui 1886 m. rugsėjo 4 d. Skeletų kanjone, Arizonoje. Kalbant apie Geronimo pasidavimą, reikia prisiminti, kad etniniai amerikiečiai retai „pasiduodavo“ jauniesiems karininkams. Jie pasiduodavo generolams ar dar aukštesnio rango karininkams.
Geronimo ir jo kariai buvo nusiųsti į Pikenso fortą Floridoje, o jo šeima į Mariono fortą. Jie susijungė, kai visi buvo perkelti į Mount-Vernono kareivines Alabamoje po penkerių metų. 1894 m. juos perkėlė į Silo fortą Oklahomoje.
Apačiai buvo nugalėti ir nuo šiol gyveno tik rezervatų teritorijose. Apačių karai baigėsi.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
