From Wikipedia, the free encyclopedia
Žanas Fransua de Galo, de La Perūzo grafas (Jean François de Galaup, comte de Lapérouse; g. 1741 m. rugpjūčio 23 m. – m. 1788 m. (?)) – Prancūzijos jūrininkas, komodoras, keliautojas.
| Jean-François de La Pérouse | |
|---|---|
| grafas | |
 | |
| Portretas | |
| Gimimo vardas | Jean-François de Galaup |
| Visas vardas | Jean François de Galaup, comte de Lapérouse |
| Gimė | 1741 m. rugpjūčio 23 d. Albi, Prancūzija |
| Mirė | 1788 m. (~47 metai) (?) Vanikoras, dab. Saliamono Salos (?) |
| Tautybė | prancūzas |
| Sutuoktinis (-ė) | Louise-Eléonore Broudou |
| grafas | |
| Kiti titulai | komodoras |
| Veikla | jūrininkas, keliautojas |
| Alma mater | Bresto jūrininkų mokykla |
| Žinomas (-a) už | dėl kelionės aplink pasaulį |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Šv. Liudviko ordinas | |
 Vikiteka | Jean-François de La Pérouse |
Žanas Fransua de Galo gimė netoli Albio, Prancūzijoje.[1] Jo šeima tapo kilmingąja 1558 m.[2] Mokėsi jėzuitų gimnazijoje. 1756 m. Breste įstojo į karo laivyno mokyklą. 1757 m. tarnavo laive, plaukusiame į Luisburgą (Naujoji Prancūzija), plaukiojo aplink Niufaundlandą. 1759 m. buvo sužeistas Kiberono įlankos mūšyje, buvo patekęs į britų nelaisvę. Kariavo prieš anglus prie Šiaurės Amerikos krantų.
1785 m. admirolas Žanas Fransua de Laperūzas Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI buvo paskirtas vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį. Šios ekspedicijos tikslas buvo praplėsti Džeimso Kuko pradėtus Ramiojo vandenyno tyrinėjimus, atverti naujus navigacinius ir prekybinius kelius bei praturtinti Prancūzijos mokslą. Ekspediciją sudarė du laivai – L’Astrolabe ir La Boussole. Jais plaukė įvairių sričių mokslininkai, laivai buvo pakrauti sėklų ir sodinukų, tinkančių įvairiems klimatams. Tarp kandidatų į kelionę buvo tuo metu 16-metis korsikietis Napoleonas Bonapartas, tačiau jis priimtas nebuvo.
1785 m. rugpjūčio 1 d. 220 keliautojų ekspedicija paliko Bresto uostą. Pradžioje keliautojai patraukė per Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno kyšulį, ištyrinėjo tuo metu Ispanijai pavaldžios Čilės pakrantes. 1786 m. balandžio 9 d. Laperūzas pasiekė Velykų salą, iš ten plaukė į Havajus, tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Maui saloje. Iš ten maršrutas driekiasi link Aliaskos, laivai prisišvartavo netoli Šv. Elijo kalno. Litujos įlankoje pražuvo valtimi išplaukęs 21 ekspedicijos narys. Toliau prancūzai užmezgė ryšius su tlinkitais, plaukė į pietus pagal dabartinės Britų Kolumbijos krantus. Rugpjūčio mėnesį keliautojai pasiekė Kaliforniją, aprašė Šastos ugnikalnio išsiveržimą. Kalifornijoje prancūzai bendravo su ispanų misionieriais, aprašė misijas, indėnus. Tada ekspedicija per 100 dienų kirto Ramųjį vandenyną, Makao pardavė Aliaskoje surinktus kailius. 1787 m. prancūzai plaukiojo tarp Filipinų, Kinijos, Korėjos, tada keliautojai pro Japoniją patraukė į šiaurę, pasiekė Sachaliną, Hokaidą, kur bendravo su vietiniais gyventojais ainais. Praplaukė sąsiauriu, skiriančiu Sachaliną ir Hokaidą (dabar vadinamas Laperūzo sąsiauriu), tada pasuko į šiaurę ir pasiekė Kamčiatką. Petropavlovske ekspedicija sustojo pailsėti, perdavė rusams į Paryžių nugabenti kelionės metu surinktus duomenis, bei gavo laišką nuo valdžios Paryžiuje, kuri nurodė aplankyti Australiją, kur pradėjo steigtis britai.
1787 m. gruodį Žanas Fransua de Laperūzas pasiekė Samoa, kur vietiniai užpuolė keliautojus ir nužudė 12 prancūzų (tame tarpe Astrolabe kapitoną). Iš ten ekspedicija plaukė į Tongą, o vėliau – į Norfolko salą. 1788 m. sausio 24 d. buvo pasiekta Australija (Botanikos įlanka, dab. Sidnėjus). Čia prancūzai su britais užmezgė taikius ryšius. Laperūzas per britus išsiuntė surinktus duomenis, pasipildė atsargų ir patraukė link Saliamono salų, Naujosios Kaledonijos, o vėliau - pietų Australijos, o 1789 m. birželį turėjo grįžti į Prancūziją, tačiau keliautojams išplaukus, apie juos daugiau žinių negauta.
1791 m. išsiųsta Antuano Bruni d’Antrkasto ekspedicija ieškoti Laperūzo ekspedicijos. Teigiama, kad ieškotojai matė pagalbos laužus Vanikoro saloje (Santa Kruso salynas), bet dėl rifų jos negalėjo pasiekti, o netrukus žuvo ir pats d’Antrkastas. 1826 m. airių pirklys Peter Dillon Tikopijos saloje nupirko kelis kardus, kurie galimai priklausė prancūzams. Iš vietinių sužinojęs, kad jie atkeliavo iš Vanikoro, jis leidosi į tą salą, kur rado dviejų laivų, patrankų, inkarų liekanas tarp rifų. Jis keletą radinių atvežė į Europą, 1828 m. tą padarė ir Diumonas Diurvilis[3].
2005 ir 2008 m. atlikti prancūzų tyrimai nustatė, kad abu laivai sudužo į Vanikoro rifus. Dalis išgyvenusiųjų buvo nužudyti vietinių. Pasak vietinių istorijų, likę gyvi iš liekanų pasistatė plaustą ir išplaukė į vakarus. Kiti liko, bet vėliau išplaukė keleri metai iki Dilono atvykimo. Panašu, kad 1791 m. britų kapitonas Edvardas Edvardsas matė Vanikore pagalbos laužus, bet nutarė į salą neužsukti.
1797 m. Paryžiuje buvo išleisti Laperūzo kelionės iki Kamčiatkos užrašai Voyage De La Pérouse Autour du Monde (4 tomai). Vėliau išleisti ir paskutiniai užrašai iš Australijos. Laperūzo muziejai veikia Sidnėjuje ir keliautojo gimtinėje Albi. Jo vardu buvo pavadinta keletas Prancūzijos laivų, kalnų, rifų, įlankų Karalienės Šarlotės salose, Naujojoje Zelandijoje, Tasmanijoje, Havajuose, Laperūzo sąsiauris tarp Hokaido ir Sachalino, krateris Mėnulyje.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
