From Wikipedia, the free encyclopedia
Šv. Savos katedra, Šv. Savos soboras, Šv. Savos cerkvė (serb. Храм светог Саве ; Hram svetog Save) – didžiausia Europos stačiatikių cerkvė.[1] Cerkvė yra Serbijos sostinėje Belgrade, ji pavadinta Šv. Savos (1175–1236 m.), Serbijos stačiatikių bažnyčios įkūrėjo, pirmojo arkivyskupo, nacionalinio serbų herojaus ir svarbios viduramžių Balkanų figūros, vardu. Pastatyta tariamai toje vietoje, kur Osmanų valdžia 1594 m. sudegino Šv. Savos palaikus. Čia yra ir Serbijos kunigaikščio Lazaro kapas.
Cerkvės pavyzdžiu buvo Šv. Sofijos soboras Stambule.[2]
Cerkvė yra pastatyta, tačiau viduje tebevyksta apdailos darbai.
Pagal tradicinį pasakojimą 1594 m. Osmanų sardaras Kodža Sinan Paša po nesėkmingo serbų sukilimo Banate nurodė pervežti Šv.Savos palaikus į Belgradą, čia juos sudegino ir išbarstė pelenus.[3] Jau nuo XVI a. buvo laikoma, kad tai įvyko ant Vračaro kalvos Belgrade, nors istoriniai šaltiniai apie įvykį yra negausūs ir netikslūs, o dalis istorikų išvis abejoja, kad toks įvykis kada nutiko.[4]
XIX a. pabaigoje atsikūrus Serbijos valstybei vėl didelę reikšmę įgavo Šv. Savos kultas, imta svarstyti kaip įamžinti jo atminimą. 1894 m. aikštėje, kur kaip spėjama buvo sudeginti šv. Savos palaikai, iš pradžių buvo pastatyta nedidelė cerkvė.[5] 1895 m. susikūrė Šv.Savos šventovės statybos draugija[6], siekusi toje vietoje pastatyti katedrą. Draugijai ėmė vadovauti slavofilams simpatizavęs ir Šv.Savos kultą skatinęs metropolitas Mihailo.[7] 1905 m. paskelbtas konkursas geriausiam cerkvės projektui išrinkti, tačiau visi penki pasiūlymai buvo atmesti. Per Pirmąjį Balkanų karą 1912 m. ir Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918 m.) statybų planai buvo sustoję. 1919 m. draugija reorganizavosi ir vėl pradėjo ieškoti tinkamo cerkvės projekto. 1926 m. buvo pateikti 22 nauji pasiūlymai ir draugija nusprendė, kad geriausias yra Aleksandro Deroko ir B.Nestorovičiaus projektas.
Statybos pradėtos 1935 m. gegužės 10 d., praėjus 340 metų po Šv. Savos kaulų sudeginimo. Kertinį akmenį pastatė vyskupas Gavrilo Dožič-Medenica (būsimasis Serbijos stačiatikių bažnyčios patriarchas). Pirmoji statybų fazė tęsėsi iki Ašies įsiveržimo į Jugoslaviją 1941 m. Iki to laiko buvo pastatytos 12 m aukščio sienos. Nebaigtu pastatu kaip garažu naudojosi Ašies pajėgos, Jugoslavijos partizanai, Raudonoji armija. Vėliau – kelios regiono kompanijos.
1958 m. patriarchas Germanas ėmėsi katedros statybų atgaivinimo ir po 88 bandymų ir daugybės neigiamų atsakymų 1984 m. gavo leidimą investuoti į statybą.[8] Statybai užbaigti pasirinktas architektas Branko Pešičius.[7] B. Pešičius pilnai perdarė pirminį projektą pritaikydamas naujas technologijas ir geresnes medžiagas. Statybos pradėtos 1985 m. rugpjūčio 12 d., kupolas baigtas 1989 m., 2009 m. buvo pakabinti varpai ir įstatyti langai. 2004 m. nepilnai baigta cerkvė oficialiai atidaryta.
Šiuo metu Šv. Savos katedra laikoma vienu iš Belgrado simbolių.[3]
Aleksandras Deroko ir Bogdanas Nesterovičius pasirinko klasikinį bizantiškąjį imperatoriaus Justiniano I valdymo laikotarpio stilių. Tiesioginiu pavyzdžiu buvo pagrindinė Bizantijos imperijos bažnyčia – Sofijos katedra Konstantinopolyje. Savo planuote Šv. Savos cerkvė skiriasi nuo pavyzdžio Konstantinoplyje, nes čia nebuvo sulieta bazilika su centriniu pastatu. Serbų viduramžių stiliaus elementas yra keturi bokšteliai aplink pagrindinį kupolą.
Katedros aukštis - 82 m, kupolas siekia 70 m aukštį, o pagrindinis kryžius virš jo - dar 12 m.[9] Interjeras išpuoštas 17 000 m² mozaikų, sienų tapyba ir lipdiniais.[8]
91 m x 81 m dydžio ir 7570 m² ploto Šv. Savos cerkvė daugmaž atitinka Sofijos katedros mastelį, tačiau turi didesnio diametro kupolą (35 m), taip pat yra didesnio aukščio (65 m).
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
