Saaba

Saaba (senovės pietų arabų kalba: S₁Bʾ, , arab. سبأ) – istorinis Senovės Jemeno regionas ir valstybė, buvęs dabartinio Jemeno šiaurėje, su kultūriniu politiniu centru vadi Adhanan. Pietuose jis susisiekė su Katabano regionu, o šiaurėje – su Maino regionu. Iš rytų jį ribojo Ramlat al-Sabatain dykuma.

Šis straipsnis – apie istorinę valstybę Senovės Jemene. Apie panašiai vadinamą salą Nyderlandų Antiluose, žiūrėkite čia

Senovės Jemeno regionas: S1Bʾ
Vieta	šiaurinis ir centrinis Jemenas
Tauta	Saabėjai
Sostinė	Maribas

Jemeno istorija
Jemeno priešistorė
Senovės Jemenas:
Ausanas, Saaba, Mainas, Katabanas, Hadramautas
Himjaras
Aksumas > Sasanidai
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
Zaidi imamatas (Rasidai)
Zijadidai > Nadžahidai > Sulaihidai > Zuraidai > Hatimidai > Ajubidai > Rasulidai > Tahiridai > Osmanų imperija
Zaidi imamatas (Kasimidai)
Šiaurės Jemenas:
Osmanai > Jemeno kar. > JAR
Pietų Jemenas:
Adeno Protektoratas > PAF, PAP > PJLR
Suvienytas Jemenas

Saabos tauta buvo vadinama saabėjais, kurie kalbėjo saabėjų kalba.

Geografija

Saabos kultūrinis ir politinis centras buvo kalnuotose vietovėse ties vadi Adhanan, kur koncentravosi pagrindiniai miestai. Tačiau jos teritorija iki V a. pr. m. e. siekė Raudonąją Jūrą ir Adeno įlanką, todėl Saaba kontroliavo ir pajūrio uostus, taip pat ir jūrinę Senovės Jemeno prekybą.

Istorija

Šeba

Senovės izraelitų pasaulio vietovardžiai

Saaba konsolidavo savo valdžią tikriausiai I tūkst. pr. m. e. pradžioje, nors gali būti, jog ji galėjo būti tapati dar XI a. pr. m. e. Biblijoje minimai valstybei Šebai (שבא Sh’va), iš kurios pas karalių Saliamoną lankėsi Šebos karalienė.

Saabos hegemonija

VIII a. pr. m. e. Saaba pastatė pirmąją savo sostinę Sirvahą, o vėliau Maribą, kurioje buvo statoma saulės šventykla. Tuo metu valstybė jau kontroliavo pelningus smilkalų prekybos kelius ir tapo viena stipriausių Pietų Arabijos valstybių, konkuruojanti su Katabanu, Hadramautu, Mainu.

Saabėjai užmezgė prekybos ir diplomatinius santykius su Asirija. Jau VIII a. pr. m. e. pabaigoje Saaba tapo stipriausia valstybe, įgijusi hegemoniją kitų atžvilgiu, dėl ko kildavo nuolatiniai karai. VII a. pr. m. e. pradžioje kilus maištui, vienas pirmųjų žinomų Saabos karalių Kariba-il Vataras žiauriai numalšino maištus ir dar kartą užtvirtino Saabos hegemoniją.

VI a. pr. m. e. Saabos galia pasiekė apogėjų. Karalystė ėmė skleisti savo kultūrą už Raudonosios jūros, Etiopijoje, kur saabėjai kolonistai įkūrė Damoto karalystę.

Smukimas

V a. pr. m. e. sugriuvus Maribo užtvankai, Saaboje prasidėjo sausros, nelaimės ir badas. Tai labai nusilpnino valstybę, ir jos hegemonija žlugo. Išsilaisvinę buvę vasalai ėmė konkuruoti su Saaba, o šiaurėje buvęs Mainas paveržė iš jos kontrolę prekybos keliuose. Tai mažino konsolidaciją, ir Saaba keliems šimtams metų subiro į daugybę smulkių valstybėlių.

Himjaro sudėtyje

I a. pr. m. e. klajokliai himjaritai, užėmę vakarines buvusios Sabos pakrantes, ilgainiui įsiskverbė į šalies gilumą. Pasinaudodami 25 m. pr. m. e. pilietiniu karu Saaboje, jie užėmė didžiąją regiono dalį, o vėliau ir visą valstybę, nukariaudami ją. Taip jie sukūrė Pirmąją Himjaro imperiją, kuri kultūrą perėmė iš saabėjų.

Nuo tada Himjaro istorija tapo neatskiriama nuo Saabos istorijos. Saaba trumpai išsivadavo II a., bet vėl buvo užkariauta Himjaro 200 m. Šis užkariavimas sukėlė masines kahlanitų migracijas iš regiono į šiaurę.

Visuomenė ir kultūra

Valdovai

Bibliografija

• Andrey Korotayev. Ancient Yemen. Oxford: Oxford University Press, 1995. ISBN 0-19-922237-1