Biržoje viskas įmanoma, taip pat ir priešingybė(s).
Biržos ir ekonomikos sąryšis yra toks kaip ir žmogaus, einančio pasivaikščioti su šunimi. Žmogus eina į priekį lėtai, o šuo bėga tai į priekį, tai atgal.
Du patys sunkiausi dalykai biržoje yra akceptuoti nuostolį ir negauti mažo pelno. Sunkiausia yra turėti savo nuomonę, daryti priešingai nei dauguma daro.
Kas būtų birža be kvailių?! Taip vadinamoji bendroji nuomonė biržoje nėra verta nė 10 pfenigių.
Kas nesugeba susidaryti savo nuomonę ir savarankiškai priimti sprendimą, tas neturėtų eiti į biržą.
Kiekviena prancūzų buržuazijos šeima kvailiausią sūnų siųsdavo į biržą. Tai tikrai turėjo savas priežastis.
Kostolanio „4 G“: Geld (pinigai), ir nuosavi, o ne pasiskolinti, / Gedanken (mintys), savos, o ne kažkokių biržos ekspertų, / Geduld (kantrybė), kadangi biržoje skaičiuojama taip: 2 + 2 = 5 - 1, / Glück (laimė), kurios, deja, turi ne kiekvienas.
Jei spekuliuoti biržoje būtų lengva, tuomet nebūtų kalnakasių, stalių ar kitų sunkių darbų darbininkų. Kiekvienas būtų spekuliantas.
Jei visi žaidėjai spekuliuoja remdamiesi (tariamai) patikimais dalykais, beveik visada nepasiseka.
Kas turi daug pinigų, tas gali spekuliuoti; kas turi mažai pinigų, tas neturėtų spekuliuoti; kas pinigų apskritai neturi, tas privalo spekuliuoti. – Menas mąstyti apie pinigus.
Kol spekuliantas biržoje operuoja, laimėti pinigai yra tik pasiskolinti pinigai.
Mes esame ne valiutos spekuliacijos klystkeliuose, bet tikrame beprotnamyje.
Spekuliuoti gali kiekvienas, tai daryti tinkamu metu – menas.
Kitos
Aš nerekomenduoju savo skaitytojams ir draugams nedalyvauti Naujoje rinkoje – aš tą jiems draudžiu. (Nes visa tai gali tapti krachu).
Dalį, ką aš žinau apie ekonomiką ir finansus, išmokau ne universitetuose arba iš žinynų, bet džiunglėse. Žinoma, užmokestis už mokslus buvo didesnis nei tai man būtų kainavę Harvarde.