Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia

56.2712162°š. pl. 23.9976254°r. ilg. / 56.2712162; 23.9976254

Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia

Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Pakruojo rajonas
Gyvenvietė	Žeimelis
Adresas	Vytauto Didžiojo g. 4A
Statybinė medžiaga	akmenų ir plytų mūras
Pastatyta	1793 m.
Stilius	gotika

Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia Pakruojo rajone, Žeimelyje. Valstybės saugomas architektūros paminklas.^[1]

Parapijoje stovi Žeimelio kapinių koplyčia, buvusių kapinių vietoje išlikusi Švedų koplyčia.

Bažnyčią 1540 m. pastatė Diunamindo seniūnas Kasparas fon Tyzenhausenas. Bažnyčia buvo medinė, viena seniausių liuteronų bažnyčių tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. 1653 m. bažnyčia perstatyta į mūrinę, 1742 m. renovuota.

1753–1759 m. Žeimelyje gyveno ir dirbo latvių rašytojas folkloristas kunigas Gothardas Frydrichas Stenderis (1714–1796), čia jis vokiečių kalba sukūrė pirmąją latvių kalbos gramatiką. 1761 m. bažnyčioje krikštytas būsimasis Rusijos feldmaršalas Barklajus de Tolis. Parapijai priklausė Gedučiuose gyvenęs pirmasis Lietuvos fizikas–chemikas Teodoras Grotusas (1785–1822), kuris pirmasis aprašė elektrolizės teoriją.

Iki 1783 m. bažnyčia priklausė Kuršo konsistorijos Bauskės diecezijai. 1783 m. Vilniuje įsteigta atskira Lietuvos konsistorija Collegium Synodale repraesentativum (jos projektą paruošė žymus literatas ir kartu kunigas Konradas Šulcas, už tai gavęs Lietuvos generalinio senjoro laipsnį).

Dabartinė gotikinė bažnyčia pradėta statyti 1786 m. vadovaujant kunigui K. Šulcui. Bažnyčią statant, akmenys aukštyn buvę tempiami arkliais tam tikslui padaryta nuožulnia lentų platforma, kurios pradžia buvusi netoli didžiosios karčemos. Baigta statyti 1793 m. ir tais pačiais metais šv. arkangelo Mykolo dieną (rugsėjo 29 d.) pašventinta. Bokštas iškilo 1889–1890 m. Iš tokios pat medžiagos 1862 m. buvo pastatyta ir klebonija. Baigęs Jenos unuversitetą, 1795–1800 m. Žeimelio parapiją adjunkto pareigose aptarnavo kun. Konrado Šulco sūnus Lybegotas Otto Konradas. Tėvas Konradas Šulcas (1731–1802) po mirties palaidotas bažnyčioje po sakykla (1883–1910 m. Žeimelyje tarnavo jo bendrapavardis kun. Konradas Šulcas).

1806–1814 m. parapiją aptarnavo Jenos universiteto auklėtinis Karlas Johanas Bideris (1777–1824).^[2]

1911–1928 m. tarnavo kun. Johanas Julius Ekertas (1861–1939)^[3], o 1929–1949 m. – kunigas senjoras Erikas Leijeris, 1951 m. miręs tremtyje. Jo atminimui miestelio kapinėse pastatytas paminklas, pavadinta gatvė.

Vėliau parapiją aptarnavo kunigas J. Degis, po to kunigas klebonas Gustavas Rauskinis, kunigas Edvinas Švageris, Latvijos universiteto teologijos studentas Aivaras Salmanis (g. 1963), dar vėliau – diakonas Erikas Laiconas (1928–2008). Be šių parapijų, Erikui Laiconui buvo skirta aptarnauti ir Alkiškių parapiją, bei kitas latviškai kalbančias parapijas.

XIX a. vid. pastatytos klebonijos ^[4] patalpose (dab. E. Leijerio al. 4) 1932-1937 m. veikė privati latvių vidurinė mokykla. 1949 m. bažnyčios statinių kompleksas (klebonija, parapijos namai, keturi ūkiniai pastatai, parkas), išskyrus bažnyčią, buvo atimtas ir nacionalizuotas. Klebonijoje iki suėmimo 1949 m. gyveno kunigas Erikas Leijeris, kurį ištrėmus į Sibirą, klebonijoje įkurtas valdiškas vaikų darželis. Blogai prižiūrimas pastatas ėmė nykti, darželis buvo iškeltas į naujas patalpas. Atgimimo metais pastatas buvo savavališkai ardomas. 1988 m. gaisro metu sudegė stogas. 1993 m. pastatas grąžintas evangelikų liuteronų bendruomenei.

XIX a. pradžioje į bažnyčią ateidavo iki 4000 parapijiečių, iš kurių vokiečių tautybės žmonių buvo apie 6 – 10 %. Yra išlikusios konfirmacijos metrikų knygos, kurias vedė kunigas Karolis Georgas Gilbertas. Gausus konfirmantų skaičius rodo, kad Žeimelio parapija tuo metu buvo didelė.

Pastaraisiais metais į pamaldas atvyksta daug senųjų parapijiečių iš Latvijos.^[5] Ypač daug jų atvyksta į organizuojamas kapų šventes (kapu svētki). Šiuo metu latvių bendruomenė negausi. Pamaldos iki šiol vykdavo latvių kalba. Jų vaikams lankant lietuviškas mokyklas ir nebemokant latvių kalbos, parapija mažėjo. Šis klausimas buvo diskutuotas 1998 m. – nuspręsta, kad pamokslas turi būti sakomas lietuviškai, o liturgija – latvių kalba. Tai paskatino daugiau parapijiečių lankytis bažnyčioje.

2005 m., Žeimelio seniūnijos duomenimis,^[6] liuteronų parapijai priklausė 56 nariai. Tai daugiausia žeimeliečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai. Tačiau aktyvių bendruomenės narių buvo kur kas mažiau, į pamaldas susirinkdavo apie penkiolika tikinčiųjų.

Tikybos pamokos vyksta parapijos namuose. Pamaldos šventovėje vyksta kartą per mėnesį ar rečiau. Bažnyčios būklė prasta, reikalauja remonto.^[7]

Bažnyčia stačiakampio plano, vienanavė halinė su trisiene apside pietų pusėje ir pristatyta zakristija. Trijų tarpsnių kvadratinis bokštas su aštuonkampe smaile yra miestelio dominantė. Bažnyčios pagrindinio tūrio ir zakristijos stogo forma dvišlaitė, apsidės – trišlaitė, bokšto – aštuonkampės piramidės. Bokštas uždengtas skardos lakštais. Pagrindinio tūrio, trisienės apsidės ir zakristijos stogo danga buvo molinių čerpių, 1981 m. pakeista į asbocementinius lakštus. Bažnyčios planas simetriškas, su šiaurinėje dalyje įrengtu vargonų choru, pietinėje – zakristija ir presbiterija su rūsiu po pietrytine dalimi. Sienos iš akmens ir plytų mūro, navos perdanga medinė.

Viduje nieko gotikinio nėra, tačiau tai galbût tik nuo paskutinio perstatymo. Yra dviem keturių medinių kolonų eilėmis paremtas medinis vargonų choras su mediniu atitvaru. Stovi medinis altorius su Dievo stalu ir paveikslu „Nukryžiuotasis“, medinė sakykla su laiptais ir mūriniu postamentu, ant kurio pritvirtinta Konrado Šulco epitafija. Pastatą apšildo prie vargonų choro ir presbiterijos pastatytos trys cilindrinės krosnys.

Įrengtas bokšto laikrodis, rodantis ir mušantis laiką. Jį sudaro ant medinio karkaso sumontuotas mechanizmas, trys ciferblatai bokšto šiaurės, rytų ir vakarų fasaduose ir laikrodžio užvedimo svarmenų su trosais sistema bažnyčios bokšte. Iš ciferblatų veikia tik priekinis.

Bažnyčios šventorių visu perimetru juosia tvora su lauko akmenų mūro cokoliu ir akmeniniais stulpeliais bei tarp jų įrengta metalo konstrukcijų dalimi. Šiaurinėje dalyje esančius trijų dalių vartus sudaro keturi plytų mūro aštuonkampiai stulpai, užsibaigiantys betono viršūnėmis.