From Wikipedia, the free encyclopedia
Vytautas Mačernis (1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, Žemaičių Kalvarijos valsčius, Telšių apskritis – 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje, palaidotas Šarnelėje) – lietuvių poetas.
| Vytautas Mačernis | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1921 m. birželio 5 d. Šarnelė, Žemaičių Kalvarijos valsčius |
| Mirė | 1944 m. spalio 7 d. (23 metai) Žemaičių Kalvarija |
| Palaidotas (-a) | Šarnelėje |
| Tėvas | Vladislovas Mačernis |
| Motina | Elžbieta Vičiulytė-Mačernienė |
| Veikla | poetas |
Užaugo gimtajame Šarnelės kaime Žemaitijoje, čia sukūrė ir daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių ūkis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antram vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų.[1]
1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pat susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<…> Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“
1938 m. jaučio subadytas mirė tėvas, ir motina liko su 2 paaugusiais bei 5 mažamečiais vaikais.[1] V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.
1939 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose. Susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite (1920–2022), su kuria vėliau susižadėjo, bet taip ir nespėjo susituokti. Po V. Mačernio mirties B. Vildžiūnaitė niekuomet neištekėjo.[2]
1943 m. dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis mokėjo net 8 kalbas: lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų; manoma, kad V. Mačernio planuose buvo mokytis ir hebrajų kalbos.[3]
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs Vytautas Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn. Ten ir palaidojo – vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.[1]
Sovietinės represijos neaplenkė Mačernio šeimos – kadangi vyriausiasis brolis Vladas išėjo į mišką (pasirinko slapyvardį Miškinis), į Kareliją buvo ištremta Mačernio motina; iš tremties sugrįžo. 1948 m. nuo išdaviko kulkos žuvo brolis Vladas[4], o 1950 m. į Taišeto lagerį, iš ten – į Krasnojarsko kraštą ištremta sesuo Valerija.[5]
Pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m., paskutinį – 1944 m. spalio mėn. Pirmieji eilėraščiai buvo publikuoti ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” (į šios organizacijos veiklą kūrybos pradžioje aktyviai buvo įsijungęs ir pats V. Mačernis)[6]. Vėliau rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius.
Vienintelis ciklas, kurį jis spėjo pabaigti – „Vizijos“ (1939–1942 m.). Taip pat sukūrė 81 iš 96 planuotų sonetų „Metų“ ciklui, 14 „Songs of myself“ („Dainos apie save“) giesmių. Yra žinomos jo novelės „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“, „Tuštybė“.
Parašė filosofinės poemos „Žmogaus apnuoginta širdis“ pradžią, nemažai vertė iš užsienio kalbų.
Pirmosios knygos išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV („Vizijos” 1947 m. išleistos Romoje, Vytautui Sauliui parengus spaudai, „Poezija” – Čikagoje, 1961 m.; redagavo Kazys Bradūnas[7]). Tuo tarpu sovietinėje Lietuvoje V. Mačernio poezija ignoruota, kol galop 1970 m. išleista poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis”. 1990 m. Vytauto Kubiliaus paruoštas išsamus Mačernio kūrybos rinkinys „Po ūkanotu nežinios dangum”, 2015 m. – dar išsamesnis kūrybos rinkinys „Man patiko tik vandenys gilūs“, į kurį įėjo ir du anksčiau neskelbti eilėraščiai.[8]
Visą savo trumpą gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui, gilindamasis į būties klausimus, tokius kaip: Kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos? Mačernio eilėraščiuose atsiskleidžia poeto išgyventas skausmas.
Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – nacistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai – Antrajam pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Dėl to jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Šia nuotaika ypač persmelktas „Vizijų“ ciklas, kur pasaulis įvardytas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais.
Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios vienas žymiausių atstovų Vakarų Europoje – Alberas Kamiu. Anot egzistencialistų, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus“ (trečias pavasario sonetas).
Kita vertus, Vytautas Mačernis istoriografijoje kaip egzistencialistas įvardinamas retai, nors nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl svetimumo jausmo pasaulyje.
Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, tikėdamas, kad tik ieškodamas galįs surasti gyvenimo esmę. Būties klausimai būdingi visai jo lyrikai.
1987 m. poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje įkurtas V. Mačernio muziejus, kuriame saugomos poeto poezijos knygos, nuotraukos, dokumentai bei asmeniniai daiktai.[10]
2016 m. Vytauto Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė Maironio lietuvių literatūros muziejui padovanojo 32 Vytauto Mačernio jai rašytus laiškus.[11]
Vytauto Mačernio vardu pavadinta Sedos gimnazija, gatvės Šarnelėje, Plungėje, Vilniuje (Visoriuose).
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
