From Wikipedia, the free encyclopedia
Vladimiro Sviatoslavičiaus žygis prieš jotvingius – 983 m. įvykęs Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus vadovautas karo žygis prieš vakarinius kaimynus.
| Vladimiro Sviatoslavičiaus žygis prieš jotvingius | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Kijevo Rusia | Jotvingiai | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Vladimiras Sviatoslavičius | |||||||
„Būtųjų laikų pasakojime“ užfiksuota lakoniška žinutė šį žygį: „Nuėjo Vladimiras prieš jotvingius ir pergalėjo jotvingius, ir paėmė žemę jų“.[1] Ši informacija taip pat buvo užrašyta Ipatijaus metraštyje: „Nuėjo Vladimiras prieš jotvingius ir paėmė žemę jų".[2] Tolesnėje teksto dalyje užrašytos žinios apie kunigaikščio sugrįžimą į Kijevą ir pasakojimas apie variagų-krikščionių (tėvo kartu su sūnumi) paaukojimą dievams.[3]
Žinomuose šaltiniuose nėra užfiksuota duomenų apie šio žygio dalyvius, mūšius ar grobį. Rašytiniai šaltiniai nepateikia jokių duomenų apie kelią, kuriuo jotvingių žemių kryptimi traukdavo rusų kariuomenės, tuo labiau šiam tikslui upių panaudojimas atrodo tikėtinas.[4] Upės atliko savotiškų „maigstralių“, leidžiančių įveikti didelius nuotolius, funkciją, o miškai – priešingą vaidmenį.[5] Tikėtina, kad dalis žygio vyko Nemunu.
Henriko Lovmianskio (lenk. Henryk Łowmiański) nuomone, kunigaikštis Vladimiras pasitenkino tik vienu plėšimu, mat metraštyje trūksta informacijos apie jotvingiams uždė tą duoklę.[6] Be to, jie nebuvo įvardyti kaip viena iš tautų, mokančių duoklę Rusiai, nors sąraše atsidūrė kitos baltų ir finų tautos: „O štai kitos tautos, kurios duoklę duoda: čiudai, meriai, vešiai, muromai, čeremisai, mordviai, permiai, pečerai, jamianai, lietuviai, žiemgaliai, kuršiai, noromiai, lyviai; tie turi savo kalbą, yra kilę iš Jafeto ir gyvena šiaurės kraštuose“.[7] Lovmianskio teigimu, antpuolio tikslas buvo sutvirtinti rusų ir jotvingių sieną, susilpnintą plėšikiškos jotvingių gaujų veiklos, ir jis buvęs atsakomojo pobūdžio.[8] Šiuo atveju, sąvoka „žemė“ galėjo būti susijusi ir su konkrečios teritorijos gyventojais,[9] o Kijevo kunigaikštis galėjo veikti kaip dregovičių genties interesų gynėjas.[10] J. Bieniako (lenk. Janusz Bieniak) teigimu, žygis baigėsi užgrobimą, jotvingių nukariavimu.[11] B. Vlodarskis (lenk. Bronislaw Włodarski) teigia, kad nuo to laiko jotvingiai bent trumpam laikui priversti paklusti Vladimirui, kurio valdžią nusimetė Kijevui susilpnėjus nuo klajoklių pečenegų puldinėjimų.[12] Janas Tiškevičius (lenk. Jan Tyszkiewicz), nors patvirtino rusų domėjimosi kaimynais baltais stoką, nurodė teritoriją, kuri tapo Rusios valdovo žygio tikslu – Dainavos ir „Weysse“ (galimai – Veisiejai) žemes.[13] Savo rytine siena Dainava siekė Nemuną (Merkio upės regioną), tačiau jotvingių kolonizacija šiuo laikotarpiu Nemuną galėjo ir peržengti.[14]
J. Tiškevičiaus pastaba yra labai svarbi šio regiono XI a. istorijos kontekste. Kaip tik šioje teritorijoje tikriausiai buvo Lietuvos karaliaus Netimero valdos, kurios 1009 m. tapo Boleslovo Narsiojo (992–1025) pasiuntinio, būsimo kankinio ir šventojo Brunono iš Kverfurto misijų veiklos sritimi.[12]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
