Remove ads
Tomas Alanas Veitsas (Tom Waits, g. 1949 m. gruodžio 7 d.) – JAV dainininkas, dainų autorius, kompozitorius ir aktorius. Jis turi su niekuo nesupainiojamą balsą, kurį kritikas Daniel Durchholz apibūdino taip: „skambesys, tarsi jis būtų išmirkytas burbono statinėje, keletui mėnesių paliktas rūkykloje, tuomet išneštas lauk ir pervažiuotas automobiliu“. Muzikos negalima apibūdinti vienu žodžiu, tai mišinys įvairių stilių: roko, bliuzo, džiazo, vodevilio ir eksperimentinės, artimos industrial stiliui, muzikogroteso Veitso dainų tekstai dažnai būna groteskiški, keisti, tačiau jis kuria ir tradiciškesnes balades. Jo muzika, nors ir retai girdima per radiją ar televiziją, padarė didelę įtaką kitiems, garsesniems, muzikantams. Veitso daina „Jersey Girl“ vėliau buvo perdainuota Bruce Springsteen, „Ol' '55“ – The Eagles, „Downtown Train“ – Rod Stewart.
 |
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
| Tomas Veitsas | |
.jpg) Tomas Veitsas 1973 m. | |
| Biografija | |
|---|---|
| Pilnas vardas | Tomas Alanas Veitsas |
| Gimė | 1949 m. gruodžio 7 d. Pomona, Kalifornija, JAV |
| Žanrai | rokas, bliuzas, džiazas, vodevilis, eksperimentinė muzika |
| Kūrinių kalbos | anglų |
| Veikla | dainininkas, dainų autorius, kompozitorius, aktorius |
| Aktyvumo metai | 1971–dabar |
| Įrašų kompanija | Asylum, ANTI-, Island |
Remove ads
Tomas Alanas Veitsas gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Pomona, Kalifornijoje.[1] Turi vieną vyresnę ir vieną jaunesnę seserį.[1] Jo tėvas Jeisas Frankas Veitsas buvo teksasietis, škotų-airių kilmės, o jo motina Alma Fern (gimusi Džonsone) kilusi iš Oregono ir turėjo norvegiškų šaknų.[2][3] Alma buvo įprasta namų šeimininkė ir dažna bažnyčios lankytoja.[4] Jeisas mokė ispanų kalbos vietinėje mokykloje, tačiau buvo alkoholikas. Kalbant apie vaikystę Veitsas pasakojo, kad jo tėvas buvo „kietas, visada pašalinis žmogus”.[5] O šeima gyveno 318 Šiauriniame Pickeringo prospekte Vitjeryje, Kalifornijoje.[6] Atlikėjas sakė turėjęs „vidutinės klasės“ auklėjimą ir „gana normalią vaikystę“.[7] Taip pat Veitsas lankė Džordano pagrindinę mokyklą, kurioje patirdavo patyčias.[8] Toje mokykloje ir išmoko groti gitara,[9]o vėliau bėgant metams tėvas jį išmokė groti ukulele.[10] Dalindamasis vasarų prisiminimais, jis papasakojo, kad atostogaudavo pas motinos gimines Gridlyje, Kalifornijoje ir Marisvilyje.[11] Atlikėjas sakė, kad per atostogas jo dėdės stiprus ir šiurkštus balsas jį ir įkvėpė dainuoti.[12]
1959 m. jo tėvai išsiskyrė, tėvas paliko šeimą, o tai buvo skaudi ir traumuojanti gyvenimo patirtis 10-mečiui vaikui-Veitsui. [1] Alma pasiėmė vaikus ir persikėlė į Čulą Vistą, San Diegą, vidurinės klasės priemiestį.[13] Po kiek laiko Jeisas vis aplankydavo šeimą, keliaudavo su savo vaikais į keliones po Tichuaną. [1]Netoli Pietryčių San Diego Veitsas dalyvavo O’Farelio bendruomenės mokykloje, kur vadovavo mokyklos grupei „Systems“,[1] vėliau grupę apibūdinęs kaip „baltaodžius vaikus, bandančius išgauti „Motown“ garsą“.[14] Bėgant metams vėliau jis atrado meilę R&B bei Sielos muzikos dainininkams, tokiems kaip Rėjus Čarlis, Džeimsas Braunas ir Vilsonas Piketas[15] , kantri muzikos atlikėjui Rojui Orbisonui. [16]
Tuo metu, kai jis mokėsi Hilltopo vidurinėje mokykloje, atlikėjas užsiimdavo nusikalstamomis veikomis, tokiomis kaip piktybinės išdaigos, šantažas ir panašiai. [17] Vėliau jis apibūdino save kaip „maištininką prieš sukilėlius”, nes sugebėjo išvengti hipių subkultūros, kuri vis labiau populiarėjo tuo metu, kuri buvo įkvėpta 5-tojo dešimtmečio „Beat” kartos [18], tačiau mylėjo tokius „Beat” rašytojus kap Džekas Keroucas, Alanas Ginsbergas ir Vilijamas S.Burohas. [1]
1968 m. metė vidurinę mokyklą.[19] Veitsas dirbo Napoleono picerijoje Nacionaliniame mieste (Kalifornija), o būtent vietinėje valgykloje jam atsirado susidomėjimas globėjų gyvenimais, todėl pradėjo užrašinėti jų pasakytas frazes ir išklausytus dialogo fragmentus .[1] Kalbėdamas toliau Veitsas prisiminė kaip trejus metus dirbo miškų tarnyboje gaisrininku[20] ir tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos tarnyboje.[21] Vėliau jis kurį laiką ketino įstoti į Pietvakarių Koledžą(Kalifornijoje) studijuoti fotografiją, kuri jam pasirodė perspektyvi jo karjeros pradžiai. [22] Jis toliau siekė savo muzikinių interesų, lankė fortepijono pamokas. [23] Pradėjo dažniau lankytis liaudies muzikos vietose aplink visą San Diegą. [24]
1969 m. įsidarbino kaip proginis durininkas „Heritage” kavinėje, kurioje reguliariai vyko liaudies muzikantų pasirodymai. .[1][25] Šioje kavinėje jis ir pradėjo dainuoti. Iš pradžių jo pasirodymus daugiausia sudarė Bobo Dylano ir Woodrow Wilson Sovine „Big Joe and Phantom 309“ koveriai. [26] Laikui bėgant, jis pradėjo atlikinėti jau savo kūrybą: dažnai kantri dainų parodijas ar karčiai saldžias balades, kurias įtakojo jo santykiai su merginomis; tai buvo ankstyvosios dainos „OL’55“ ir „I Hope That I Don’t Fall in Love With You”. [27]
Remove ads
1972 m. Tomas Veitsas pasirašė sutartį su „Asylum Records“ įrašų kompanija. Po keleto nepavykusių bandymų įrašyti albumą, 1973 m. jis pagaliau išleido savo albumą „Closing Time“, kurį prodiusavo Jerry Yester, buvęs „Lovin' Spoonful“ grupės narys. Albumas buvo gana palankiai įvertintas kritikų, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė, kol dalies jo dainų neperdainavo žinomesni muzikantai. 1973 m. Tim Buckley įrašė dainos „Martha“ koverį, o 1974 m. Eagles perdainavo „Ol’55“.
Tuo metu Veitsas ėmė rengti turus, apšildyti kitas grupes (pvz., Charlie Rich, Martha and the Vandellas ir Frank Zappa). 1974 m. jis įrašė albumą „The Heart Of Saturday Night“, kuris sukūrė Veitso – atlikėjo, grojančio naktiniuose klubuose, dainuojančio balades, įvaizdį.
1975 m. Veitsas išleido dvigubą studijinį albumą „Nighthawks at the Diner“, kurį įrašė pasikvietęs nedidelę auditoriją, kad sukurtų gyvai atliktų dainų įrašo jausmą. Tuo metu jis daug gėrė. Nuolatinės kelionės ir turai blogai atsiliepė jo sveikatai. Paskatintas šių dalykų, 1976 m. jis įrašė albumą „Small Change“, kurio nuotaika kur kas ciniškesnė ir pesimistiškesnė nei ankstesnių (pvz., tai rodo daina „The Piano Has Been Drinking (Not Me) (An Evening With Pete King)“ ir kitos). Šis jo darbas buvo labai gerai įvertintas kritikų, o pardavimų skaičius viršijo visus ankstesniuosius. Jis pirmą kartą pateko į Billboad Top 100 albumų lentelę, taip pat davė interviu žurnalistams iš „Time“, „Newsweek“ bei „Vogue“. Tada Tomas subūrė pastovią grupę pasirodymams koncertiniuose turuose – „The Nocturnal Emissions“. Frank Vicari grojo saksofonu, Fitzgerald Jenkins – bosine gitara, o Chip White – būgnais ir vibrafonu.
„Foreign Affairs“, išleistas 1977 m., stiliumi buvo panašus į „Small Change“, tačiau pasižymėjo tobulesniu atlikimu ir kiek didesne bliuzo bei džiazo įtaka.
1978 m. jis išleido albumą „Blue Valentine“, kuris buvo nepanašus į ankstesnius albumus dėl elektrinės gitaros ir klavišinių instrumentų. Tais pačiais metais Tomas pirmą kartą vaidino filme – „Paradise Alley“, kuriame atliko pianisto vaidmenį.
„Heartattack and Vine“ (1980 m.) yra paskutinis Tomo Veitso albumas su „Asylum Records“ įrašų kompanija. Taip pat jis pradėjo ilgai truksiantį bendradarbiavimą su režisieriumi Francis Ford Coppola, kuris paprašė Veitso sukurti muziką filmui „One from the Heart“. Garso takelis buvo įrašytas kartu su dainininke Crystal Gayle.
Remove ads
Kai baigėsi Tomo Veitso kontraktas su „Island“, atlikėjas nusprendė jo neatnaujinti.[1] Jis pasirašė sutartį su mažesne, neseniai startavusia įrašų kompanija, „Anti-“[1] , kurią Veitsas apibūdino kaip „draugišką vietelę“.[28] „Anti-“ vadovas, Andy Kaulkin, sakė, jog jo kompanija nustebo, kad Tomas Veitsas pasirinko būtent juos.[29]
1999 m. kovą „Anti-“ išleido Veitso albumą „Mule Variations“.[28] Atlikėjas dainas albumui pradėjo įrašinėti nuo 1998 m. birželio mėnesio.[1] Pagrindinė kūrinių tema buvo JAV kaimų gyvenimas.[30] Išleistas „Mule Variations“ albumas pateko į TOP 30 JAV Billboard 200.[1] Albumas kritikų buvo įvertintas ypač teigiamai,[28] pavadintas „Metų albumu“ žurnale „Mojo“[31] , gavo Grammy apdovanojimą.[1]
Tais pačiais metais atlikėjas pasirodė „VH1“ televizijos laidoje „Storytellers“, kurioje atliko kelis savo kūrinius.[32] Vėliau tais metais išvyko į „Mule Variations“ turą po JAV, o vėliau ir Berlyną.[33]
2001 m. gegužės mėnesį Veitsas gavo apdovanojimą kasmetinėje pop muzikos apdovanojimų ceremonijoje Los Andžele.[1] Tą patį mėnesį Veitsas prisijungė prie Randy Newman, Nancy Wilson ir Ann Wilson byloje prieš „mp3.com“ dėl autorinių teisių pažeidimo.[1] 2003 m. rugsėjo mėnesį Veitsas koncertavo „Healing the Divide“ labdaringame renginyje Niujorke[34]. Už dainą „Tribute to the Ramones“ gavo Grammy nominaciją.[35]
Remove ads
2004 m. buvo išleistas Veitso penkioliktasis studijos albumas, pavadinimu „Real Gone“.[1] Veitsas albumą įrašė apleistoje mokykloje Locke, Kalifornijoje.[36] Hoskyns albumą apibūdino kaip „pačią šiurkščiausią Veitso muziką“.[36] Į albumą buvo įtrauktas Veitso beatboxinimas, kurio išmoko įkvėptas hip hopo.[37] Humphries paminėjo, jog tai yra „pats politiškiausias“ Veitso albumas.[38] Albume yra trys dainos, kurios išreiškė pyktį Džordžo W. Bušo vadovavimui šaliai ir konfliktui Irake. Veitsas sakė: „aš nesu politikas. Nieko apie politiką nekalbu. Tačiau kartais net ir nieko nesakydamas gali išreikšti tam tikrą politinę poziciją.“[36] „Real Gone“ sulaukė daug gerų atsiliepimų.[39] Albumas pateko į „Billboard Top 30“,[40] o Tomas Veitsas gavo nominaciją.[41] 2004 m. spalio mėnesį pradėjo turą Vankuveryje prieš išvažiuojant į Europą, kurioje visi bilietai į jo pasirodymus buvo išpirkti.[42].
Keletą metų nevaidinęs filmuose, 2005 m. atlikėjas suvaidino Septintosios dienos adventistą Tonio Scotto filme „Domino“.[1] Tais pačiais metais atlikėjas pasirodė ir Benignio filme „The Tiger and the Snow“.[1] 2006 m. vasarą Veitsas išvyko į trumpą turą, pavadinimu „Orphans“.[43] Jo sūnus Casey ture grojo kartu su juo.[43] 2006 m. lapkričio mėnesį jis išleido „Orphans: Brawlers, Bawlers & Bastards“, 54 dainų, trijų diskų rinkinį, sudarytą iš retų, neišleistų Veitso kūrinių.[44] Veitsas turinį apibūdino kaip „dainas, kurios užkrito už viryklės begaminant vakarienę“.[45] „Orphans“ pateko į TOP dešimtuką keliose Europos šalyse.[46]
2008 m. Tomas Veitsas pradėjo „Glitter and Doom“ turą po JAV, o vėliau pratęsė Europoje.[47] Abu jo sūnus koncertavo kartu su juo.[48] Birželio mėnesį El Pase Veitsas buvo apdovanotas miesto raktu.[49]
Veitsas toliau vaidino, atliko Mr. Nick vaidmenį Terry Gilliam 2009 m. filme „The Imaginarium of Doctor Parnassus“.[50][51]
„Audi“ susisiekė su Tomu Veitsu prašydami leidimo naudoti jo kūrinį „Innocent When You Dream“ (iš Franks Wild Years albumo) reklamoje, kurią transliuos Ispanijoje. Veitsas atsisakė, tačiau reklamoje pasirodė daina, skambanti panašiai į Tomo Veitso. Atlikėjas kreipėsi į teismą ir Ispanijos teismas pripažino, jog buvo pažeistos Veitso teisės.
Remove ads
2010 m. buvo pranešta, jog Tomas Veitsas dirba ties nauju scenos miuziklu su direktorium ir ilgalaikiu bendradarbiu Robert Wilson bei dramaturgu Martin McDonagh.[52]
2011 m. pradžioje Tomas Veitsas užbaigė 23-jų poemų rinkinį – „Seeds on Hard Ground“ – kuris buvo įkvėptas Michael O’Brien’o benamio žmogaus portreto jo dar tuo metu neišleistoje knygoje „Hard Ground“, kurioje prie portretų buvo įdėtos ir atlikėjo poemos. Belaukiant knygos išleidimo, Veitsas ir „ANTI-“ išleido ribotą poemų knygelių leidimą, siekdami pritraukti lėšų maisto bankui „Redwood Empire“. 2011 m. sausio 26 d. duomenimis, visos knygelės, kainavusios $24.99, buvo išparduotos ir maisto bankui surinko $90,000.[53]
2011 m. kovo mėnesį Veitsas Neilo Youngo iniciatyva buvo įtrauktas į „Rokenrolo šlovės muziejų“ .[54][55][56] Apdovanojimo metu atlikėjas sakė: „jie sako, kad aš neturiu jokių hitų, jog su manimi yra sunku dirbti… lyg tai būtų labai blogai.“[57]
2011 m. vasario 24 d. oficialiame internetiniame puslapyje buvo paskelbta, jog Veitsas pradėjo dirbti ties nauju studijos albumu.[58] Veitsas internetiniame puslapyje parašė, jog visi klausimai, susiję su naujuoju studijos albumu, bus atsakyti rugpjūčio 23 dieną [59] Tą dieną buvo atskleistas albumo pavadinimas – „Bad as Me“[60], o pats albumas išleistas spalio 24 d.
2012 m. Veitsas atliko pagalbinį vaidmenį kriminalinėje komedijoje „Seven Psychopaths“, kurioje jis vaidino buvusį žudiką.[61]
2013 m. daina „Shenandoah“, įrašyta kartu su Keith Richards, buvo įtraukta į „Son of Rogue’s Gallery: Pirate Ballads, Sea Songs & Chanteys“ albumą. Pastarasis buvo išleistas vasario 19 dieną įrašų kompanijos „ANTI-“. 2013 m. gegužės 5 d. Veitsas prisijungė prie „The Rolling Stones“ ant scenos „Oracle Arena" Oklande, kad kartu su Mick Jagger padainuotų dainą „Little Red Rooster“.[62] Tais pačiais metais atlikėjo dainos „Hold On“ bei „I Don’t Wanna Grow Up“ buvo sudainuotos veikėjos Beth Greene (Emily Kinney) seriale „Vaikštantys numirėliai“.[63][64] Per savo gyvenimą, Veitsas šešis kartus pasirodė laidoje „Late Show with David Letterman“. [65]2015 m. gegužės 14 d. transliacijos metu atliko savo kūrinį „Take One Last Look“.[66]
2016 m. Veitsas pradėjo bylinėtis su prancūzų menininku Bartabas, kuris panaudojo keletą Veitso dainų teatralizuoto spektaklio muzikiniame fone. Bartabas tikino, jog prašė leidimo naudoti atlikėjo muziką ir sumokėjo $400 000, tačiau Veitsas manė, jog šitaip buvo išnaudojama jo asmenybė. Byla Prancūzijos teisme buvo pralaimėta ir spektakliui buvo leista veikti toliau, tačiau jis negalėjo vykti už Prancūzijos ribų.[67]
2018 m. Veitsas atliko smulkų vaidmenį filme „The Ballad of Buster Scruggs“[68].
Remove ads
Aštuntame dešimtmetyje laikinai puoselėjo santykius su Elayne Boosler,[69] trumpalaikius santykius su Bette Midler,[70] Rickie Lee Jones.[1]
1980 m. Veitsas susituokė su savo bendradarbe Kathleen Brennan. Jie gyvena Sonoma apskrityje, Kalifornijoje, [1] bei turi tris vaikus: Kellesimone (g. 1983 m.),[1] Casey (g. 1985 m.)[1] ir Sullivan (g. 1993 m.).[71][72] Po vedybų, Veitsas tapo labai atitolęs nuo socialinio gyvenimo.[73] Saugoti savo šeimos privatumą tapo pagrindiniu Veitso uždaviniu.[74]
Interviu metu atlikėjas atmesdavo klausimus, susijusius su asmeniniu gyvenimu [75] ir atsisakydavo pateikti biografinius faktus. [76] Hoskyns mano, kad būtent Veitso žmona atsakinga už atlikėjo uždarumą nuo visuomenės.[77]
Scenos persona
Veitsas siekė savo tikrąją asmenybę bei sceninę personą kuo įmanoma labiau atskirti.[78] Hoskyns mano, jog Veitsas slėpėsi už savo asmenybės. [79] Keli žurnalistai pasiūlė tokią idėją, jog Tomas Veitsas rodo tik savo susikurtąją asmenybę.[1] Hoskyns sako, jog Veitsas pasisavino gatvių dainiaus rolę.[80] Mick Brown, žurnalo „Sounds“ žurnalistas, septintame dešimtmetyje ėmęs interviu iš Veitso, pažymėjo, jog atlikėjas stipriai įsijautė į savo vaidmenį, o tai peraugo į jo asmenybę.[81] Louie Lista, Veitso draugė, sakė, jog atlikėjas į save žiūrėjo kaip į pašalinį, mėgavosi tokiu būdamas.[82]
„Velnio nėra, yra tik išgeriantis Dievas.“ „Aš neturiu problemų su alkoholiu, išskyrus tada, kai negaliu išgerti.“ „Privalai kažką daryti, juk nė vienas šuo nėra apšlapinęs judančio automobilio.“
— Veitso citatos, kurias Humphries pavadino „Veitsizmu“[83]
Jarmusch Veitsą apibūdino kaip labai nesuderinamą veikėją, sakydamas, jog atlikėjas yra agresyvus su tais, kurie nori jam pakenkti, tačiau kartu jis yra ir švelnus bei doras.[1] Herbertas Hardestis, dirbęs su Veitsu ties „Blue Valentine“, atlikėją pavadino labai maloniu bei įdomiu žmogumi.[84] Humphries atlikėją laiko ganėtinai santūrų ir neįprastai drovų.[75] Tomas Veitsas turi gerą humorą jausmą bei mėgsta juokus.[85] Hoskyns rašo, jog Veitsas turėjo problemų su alkoholiu, niekaip negalėjo pilnai jų atsikratyti.[86] Septintame dešimtmetyje atlikėjas buvo žinomas kaip mėgstantis išgerti bei stiprus rūkorius, tačiau nevartojantis nieko stipresnio nei kokainas.[87] Viename interviu atlikėjas pasakė: „alkoholį atradau labai anksti savo gyvenime, o jis rodė man gyvenimo kryptį.“[88]
Interviu metu Tomas Veitsas vengdavo klausimų, susijusių su jo asmeniniu gyvenimu.[89] Veitsas nemėgdavo rengti turų,[1] bet Hoskyns rašo, jog atlikėjas yra darbštus bei atsakingas.[90] Atlikėjas nekenčia interneto.[91]
Remove ads
- Closing Time (1973)
- The Heart of Saturday Night (1974)
- Nighthawks at the Diner (1975)
- Small Change (1976)
- Foreign Affairs (1977)
- Blue Valentine (1978)
- Heartattack and Vine (1980)
- Swordfishtrombones (1983)
- Rain Dogs (1985)
- Franks Wild Years (1987)
- Bone Machine (1992)
- The Black Rider (1993)
- Mule Variations (1999)
- Alice (2002)
- Blood Money (2002)
- Real Gone (2004)
- Bad as Me (2011)
- 1973: Closing Time touring
- 1974–1975: The Heart of Saturday Night touring
- 1975–1976: Small Change touring
- 1977: Foreign Affairs touring
- 1978–1979: Blue Valentine touring
- 1980–1982: Heartattack and Vine touring
- 1985: Rain Dogs touring
- 1987: Big Time touring
- 1999: Get Behind the Mule Tour
- 2004: Real Gone Tour
- 2006: The Orphans Tour
- 2008: Glitter and Doom Tour[92]
- Hoskyns, Barney (2009). Lowside of the Road: A Life of Tom Waits. London: Faber and Faber. ISBN 978-0571235537.
- Humphries, Patrick (2007). The Many Lives of Tom Waits. London: Omnibus Press. ISBN 978-1-84449-585-6.
- Smay, David (2008). Swordfishtrombones. New York and London: Continuum. ISBN 978-0-8264-2782-3.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Remove ads