From Wikipedia, the free encyclopedia
Stanfordo toras – pasiūlytas hipotetinės kosmoso kolonijos, gebančios apgyvendinti nuo 10 000 iki 140 000 nuolatinių gyventojų,[1] projektas.[2] Šioje žiedo formos konstrukcijoje buvo tikimasi sukurti panašią į Žemės gyvenamąją aplinką, sukuriant dirbtinę gravitaciją ir nukreipiant saulės spindulius.
Stanfordo toro projektas buvo pristatytas 1975 m. NASA Ameso tyrimų centro surengtoje vasaros studijų programoje, kuri organizuota Stanfordo universitete, su tikslu paspekuliuoti apie galimus ateities kosmoso kolonijų dizainus[3] (Gerard O'Neill vėliau pasiūlė savo projektus Island One ir Bernalo sferą kaip alternatyvą toro projektui[4]). Pavadinimas Stanfordo toras naudojamas būtent tik tokios versijos dizainui apibūdinti, kadangi žiedo formos besisukančios kosminės stoties koncepciją prieš tai jau buvo pateikę Wernher von Braun[5] ir Herman Potočnik.[6] Skirtingai nuo jų pasiūlytų gana tradicinių projektų, kurie tarnautų kaip šiandienos kosminių tyrimų stotys, Stanfordo tore buvo tikimasi sukurti dirbtinę į Žemės panašią aplinką, tokiu būdu stiprinant kultūrinės ir žemės ūkio paskirties plotų sąnaudas Žemėje, arba gyventojų pertekliaus, karo ar ekologinės katastrofos atveju įkurdinti dalį Žemės populiacijos. Be to, projekte buvo numatyta sukurti pažangios pramonės sektorių. Galutinis tikslas buvo sukurti savarankiškai apsirūpinti gebančią koloniją.[7]
Kosminę stotį sudaro toras arba spurgos formos žiedas, kurio skersmuo siekia 1,8 km. Toks kūnas, veikiamas įcentrinės jėgos, apsisuka kartą per minutę, kad išorinio žiedo viduje būtų sukuriama nuo 0,9 g iki 1 g dirbtinė gravitacija, artima Žemės gravitacijai.[8]
Saulės spinduliai į toro interjerą nukreipiami veidrodžių žiedo sistema. Žiedą su kosminės stoties centru jungia keletas „skersinių“, kurie tarnauja kaip perdavimo kanalai žmonėms ir reikmenims, keliaujantiems iš ir į stoties centrą. Kadangi centras yra ties stoties sukimosi ašimi, jame sugeneruojamas mažiausias dirbtinės gravitacijos kiekis, todėl tai geriausia vieta erdvėlaiviams švartuoti. Nesisukančiame modulyje, pritvirtintame prie stoties ašies, būtų galima verstis nulinės gravitacijos pramone.[9]
Pati toro interjero erdvė būtų naudojama kaip gyvenamoji aplinka ir būtų pakankamai didelė, kad joje galima būtų stimuliuoti „natūralią“ aplinką; toras savo forma panašus į ilgą, siaurą, tiesų ledyninį slėnį, kurio galai užsilenkia į viršų ir galiausiai susijungia, tokiu būtu suformuodami užbaigtą apskritimą. Gyventojų tankumas būtų panašus į tankiai apgyvendinto priemiesčio, kur dalis žiedo būtų skirta žemės ūkiui, dalis būstams.[10]
Torui prireiktų beveik 10 milijonų tonų masės. Statyboms būtų naudojamos medžiagos, išgautos iš Mėnulio ir nugabentos į kosmosą, panaudojant elektromagnetinę katapultą. Masės gaudyklės L2 taške surinktų medžiagas ir nugabentų jas iki L5 taško, kur jos būtų apdorotos pramonine įranga ir panaudotos statant torą. Iš Žemės būtų atgabenamos tik tos medžiagos, kurių negalima būtų gauti Mėnulyje. Kaip alternatyvus medžiagų šaltinis galėtų būti asteroidų eksploatacija.[11]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
