Sophia Loren

Sofija Loren (tikrasis vardas – Sofia Villani Scicolone Ponti; g. 1934 m. rugsėjo 20 d. Roma) – viena žymiausių ir tituluočiausių visų laikų Italijos aktorių. Karjerą pradėjusi 1949 m. kaip grožio konkurso dalyvė, vėliau ji pasirašė 5 metų trukmės sutartį su kino kompanija „Paramount Pictures“, kurios filmų dėka išgarsėjo visame pasaulyje. Aktorė apdovanota Oskaru, Auksiniu gaubliu ir net 6 kartus David di Donatello prizais.

Daugiau informacijos Tikras vardas, Gimė ...

Sophia Loren



Tikras vardas	Sofia Villani Scicolone

Gimė	1934 m. rugsėjo 20 d. (90 metų) Roma, Italija

Šalis	Italija








Žymesni vaidmenys
Česira „Dvi moterys“ (1960 m.) Filumena „Itališkos vedybos“ (1964 m.)
Apdovanojimai
Oskaras (1962 m.) Auksinis gaublys (1964 m.) David di Donatello (1964, 1964, 1965, 1970, 1974 ir 1978 m.)

Uždaryti

Kilmė ir šeima

Būsimoji Sofijos motina Romilda Villani 1932 m. laimėjo kino kompanijos MGM surengtą Gretos Garbo antrininkių konkursą, tačiau dėl jauno amžiaus (jai tuo metu buvo 17) tėvai neleido jai išvykti į JAV.^[1]Sofija gimė 1934 m. Jos tėvas, inžinierius Riccardo Scicolone ilgus metus atsisakinėdavo vesti jos motiną, kas buvo didelė gėda to meto Italijoje. 1938 m. jiems gimė antroji duktė Maria ir tėvas jas paliko, nenorėdamas jų remti ir nieko apie jas žinoti.^[2]

Karo metais Romilda su dukterimis gyveno Pozzuoli miestelyje netoli Neapolio pas jos senelę. Teritorija ne kartą buvo bombarduota Sąjungininkų kariuomenės ir kartą Sofija, bėgdama į slėptuvę, buvo sužeista į smakrą skeveldros. Po šio įvykio šeima persikėlė į Neapolį pas tolimus giminaičius. Karui pasibaigus, jie vėl įsikūrė Pozzuoli, kur senelė namuose atidarė barą. Jame motina grojo pianinu, Maria dainavo, Sofija dirbo padavėja, o vieta netruko tapti populiaria JAV kareivių, kurių bazė buvo įkurta netoliese, susirinkimo vieta. Šeima gyveno labai vargingai ir mergina ieškojo bet kokių būdų ištrūkti iš skurdo.

Sėkmė nusišypsojo 1950 m., kuomet 14-metė Sofija dalyvavo „Mis Italija“ grožio konkurse, kuriame pateko į finalą ir buvo pripažinta „Mis Elegancija“. Čia ji susipažino su režisieriumi ir prodiuseriu Carlo Ponti, kurio dėka prasidėjo jos kelias į šlovę. Pradžioje tai buvo epizodiniai vaidmenys, tarp kurių ir Mervyn LeRoy epas „Quo Vadis“, tačiau ilgainiui pasirodymai tapo vis didesni ir svarbesni.

Nuo 1952 m., kuomet gavo vaidmenį juostoje „La Favorita“, ji ėmė pasirašinėti Sofia Lazzaro pseudonimu. Po metų atliko pirmą didelį vaidmenį juostoje „Aida“, už kurį sulaukė kritikų liaupsių, o proveržiu karjeroje tapo filmai „Due notti con Cleopatra“ (1953) ir „L’oro di Napoli“ (1954). Vėlesnį pseudonimą, „Loren“, kuriuo ji išgarsėjo visame pasaulyje, sugalvojo Ponti pagal švedų aktorę Märta Torén.^[1]

1958 m. Sofija pasirašė 5 metų sutartį su kino kompanija „Paramount Pictures“, kurios dėka išgarsėjo visame pasaulyje tokiais filmais kaip „Desire Under the Elms“, „Houseboat“ ir „Heller in Pink Tights“.

1961 m. ji suvaidino režisieriaus Vittorio De Sica dramoje „Dvi moterys“, kurioje pasakojama apie motinos pastangas apsaugoti 12-metę dukterį karo laikų Italijoje. Pradžioje Sofija turėjo atlikti dukters vaidmenį, tačiau režisierius nusprendė jį patikėti aktorei Eleonorai Brown, o jai skirti motinos vaidmenį. Sofijai šis vaidmuo atnešė daugybę apdovanojimų: Oskarą, Kanų kino festivalio pagrindinį prizą, BAFTA bei daugelį kitų (viso net 22). Juosta taip pat sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei didelės finansinės sėkmės, o Loren tapo pirmąja aktore, pelniusia Oskarą geriausios aktorės užsienio filme kategorijoje.^[1]

7 dešimtmetyje Sofija tapo viena populiariausių pasaulio aktorių, sėkmingai tęsiančia karjerą tiek Holivude, tiek Europoje. 1964 m. ji uždirbo milijoną dolerių už vaidmenį filme „The Fall of Roman Empire“, o 1965 m. buvo nominuota Oskarui už darbą juostoje „Itališkos vedybos“. 1963 m. ji atsisakė vaidmens komiškame vesterne „Ketvertas iš Teksaso“, o 1968 m. – vaidmens fantastinėje juostoje Barbarella, kuris atiteko Jane Fonda.^[1] Nuo 1964 m. iki 1977 m. Sofija pelnė 4 Auksnio gaublio apdovanojimus, o žymiausi to laikotarpio filmai yra „Lady L“, „Arabesque“ ir paskutinis Charlie Chaplin darbas „A Countess from Hong Kong“.

8 ir 9 dešimtmečiuose Sofija filmavosi rečiau, nes daugiau laiko skyrė šeimai ir vaikams. 1974 m. kartu su Richard Burton ji vaidino paskutiniame Vittorio De Sica režisuotame filme „The Voyage“, o 1976 m. – finansinės sėkmės sulaukusiame katastrofų filme „The Cassandra Crossing“. 1977 m. ji kartu su Marcello Mastroianni pasirodė 11 apdovanojimų (tarp jų ir 2 Oskarus) pelniusioje juostoje „A Special Day“.

1980 m. pasirodė jos biografinė knyga „Sophia Loren: Living and Loving, Her Own Story“. Pagal ją buvo sukurtas televizijos filmas, kuriame ji pati atliko savo bei savo motinos vaidmenis (Sofiją jaunystėje suvaidino Ritza Brown ir Chiara Ferrari). 1981 m. ji tapo pirmąja įžymybe, išleidusia savo vardo kvepalus.

Tais pačiais metais Sofija atsisakė vaidmens seriale „Dinastija“, o 1982 m. aktorė buvo 18 dienų įkalinta dėl vengimo mokėti mokesčius.

Per savo karjerą ji taip pat įrašė keliasdešimt dainų, dalis kurių buvo išleistų komiškame albume kartu su aktoriumi Peter Sellers. Nors pastarasis tuo metu išsiskyrė su žmona Anne Howe, Sofija visuomet neigė apie galimą judviejų romaną.

1991 m. ji buvo apdovanota Oskaru už karjeros pasiekimus, o 1995 m. – Auksinio gaublio Cecilio B. DeMille‘o apdovanojimu.^[3] Nuo 1990 m. aktorė daugiau dėmesio skyrė ne vaidybai, o verslo reikalams, išleido keletą kulinarijos knygų, sukūrė savo drabužių bei papuošalų linijas. 1994 m. buvo atidengta jos žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje,^[4] o ji pati buvo nominuota Auksiniam gaubliui už vaidmenį filme „Ready to Wear“ (kartu su Julia Roberts).

1995 m. ji kartu su Jack Lemmon, Walter Matthau ir Ann-Margret vaidino juostoje „Grumpier Old Men“. 2002 m. Sofija pasirodė Kanadoje sukurtame jos sūnaus Edoardo filme „Between Starngers“ kartu su Mira Sorvino, bei TV seriale „Lives on the Saints“ (2004 m.).

2009 m. Sofija kartu su Daniel Day-Lewis, Penélope Cruz, Kate Hudson, Marion Cotillard ir Nicole Kidman vaidino režisieriaus Rob Marshall filme „Nine“ pagal to paties pavadinimo Brodvėjaus pjesę. Po metų ji atliko savo pačios motinos vaidmenį 2 dalių Italijos televizijos filme „La Mia Casa È Piena di Specchi“ apie savo jaunystę.

Asmeninis gyvenimas

1957 m., kuriant juostą „Orgoglio e passione“, Sofija buvo užmezgusi romaną su garsiu amerikiečių aktoriumi Cary Grant. Po metų jie vėl filmavosi juostoje „Houseboat“, kurio scenarijų parašė Granto žmona Betsy Drake. Grantas tikėjosi atnaujinti jųdviejų romaną, tačiau Loren tuo metu jau buvo susižadėjusi su Carlo Ponti.

Su režisieriumi Carlo Ponti Sofija pirmą kartą susitiko 1950 m., kuomet jai buvo 15, o jam – 37 (2 metais vyresnis už jos motiną). Tai nutiko grožio konkurse, kuriame Loren buvo dalyvė, o Ponti – komisijos narys. Tuo metu jis sakė „Tik pamatęs ją supratau, kad ji nepakartojama. Šioje moteryje buvo kažkas tokio, jog ji švietė iš tolo.“^[5] Jo dėka aktorė gavo pirmuosius svarbius vaidmenis lengvo turinio komedijose, mat pradžioje Ponti ketino paversti Sofiją naujuoju Italijos sekso simboliu. Vėliau, kuomet aktorė tapo vis labiau žinoma, prodiuseris pasistengė išpirkti visas pirmąsias jos juostas (tarp kurių ir 1951 m. komedijos „Luci del varieta“ ir „Era lui… sì! sì!“), kuriose buvo galima pamatyti ją apsinuoginusią.

1957 m. rugsėjo 17 d. juodu susituokė Meksikoje, tačiau Ponti tuo metu vis dar buvo vedęs ankstesnę žmoną Giulianą, o Italijos įstatymai nenumatė skyrybų galimybės. Iškilus grėsmei būti teisiamam dėl bigamijos, 1962 m. Loren ir Ponti santuoka buvo anuliuota. Jiedu apsisprendė tapti Prancūzijos piliečiais, dėl to 1965 m. Ponti galėjo išsiskirti, o 1966 m. balandžio 9 d. antrą kartą vesti Loren. Ilgą laiką jiems nepavyko susilaukti vaikų, Loren patyrė kelis persileidimus, kol galiausiai išmėgino naują gydymo metodą: visą nėštumo laikotarpį praleisti lovoje. Galiausiai jiems pavyko susilaukti 2 sūnų: Carlo Ponti jaunesniojo (g. 1968), tapusio orkestro dirigentu, ir režisieriaus Edoardo Ponti (g. 1973). Ponti taip pat turėjo 2 dukteris iš ankstesnės santuokos: Sasha Alexander and Andrea Meszaros. Loren taip pat turi 4 anūkus.

Carlo Ponti mirė 2007 m.

Sofijos sesuo Anna Maria Villani Scicolone 1962 m. ištekėjo už Benito Mussolini jauniausiojo sūnaus Romano, su kuriuo susilaukė dukters Alessandros, tapusios politike. Aktorė buvo gera draugė su Marcello Mastroianni, su kuriuo 1955-94 m. kartu suvaidino 11-oje filmų.^[1]

Loren turi namus Neapolyje ir Romoje, o nuo 2006 m. gyvena Ženevoje. Aktorė yra didelė futbolo klubo „S.S.C. Napoli“ gerbėja. 2007 m. interviu „Gazzetta dello Sport“ ji pareiškė sušoksianti striptizą, jei komanda laimės Serie B čempionatą (klubas tuo metu buvo 3 vietoje).^[6]

2007 m. 72 metų Sofija pozavo „Pirelli kalendoriui“ kartu su Penélope Cruz ir Hilary Swank.

Cuori sul mare (1950)
Il voto (1950)
Tototarzan (1950)
Le sei mogli di Barbablù (1950)
Luci del varietà (1950)
Lebbra bianca (1951)
Io sono il Capataz (1951
Milano miliardaria (1951)
Quo Vadis (1951)
Il padrone del vapore (1951)
Il mago per forza (1951)
Era lui… sì! sì! (1951)
Anna (1951)
È arrivato l’accordatore (1952)
Il sogno di Zorro (1952)
La favorita (1952)
La tratta delle bianche (1952)
Africa sotto i mari (1953)
Aida (1953)
Ci troviamo in galleria (1953)
La domenica della buona gente (1953)
Un giorno in pretura (1953)
Carosello napoletano (1954)
Il paese dei campanelli (1954)
Due notti con Cleopatra (1954)
Tempi nostri – Zibaldone n. 2 (1954)
Miseria e nobiltà (1954)
Pellegrini d’amore (1954)
Attila (1954)
L’oro di Napoli (1954)
Peccato che sia una canaglia (1954)
La donna del fiume (1954)
Veneros ženklas (1955)
La bella mugnaia (1955)
Pane, amore e… (1955)
La fortuna di essere donna (1955)
Il ragazzo sul delfino (1957)
The Pride and the Passion (1957)
Timbuctù (1957)
Desire Under the Elms (1958)
La chiave (1958)
Orchidea nera (1958)
Houseboat (1958)
That Kind of Woman (1959)
Il diavolo in calzoncini rosa (1960)
Olympia (1960)
La baia di Napoli (1960)
La miliardaria (1960)
Dvi moterys (1960)
El Cid (1961)
Madam (1961)
Boccaccio '70(1962)
Il coltello nella piaga (1962)
I sequestrati di Altona (1962)
Ieri, oggi, domani (1963)
Itališkos vedybos (1964)
La caduta dell’impero romano (1964)
Operazione Crossbow (1965)
Lady L (1965)
Judith (1966)
Arabesque (1966)
La contessa di Hong Kong (1967)
C’era una volta… (1967)
Questi fantasmi (1967)
Saulėgrąžos (1970)
Kunigo žmona (1971)
La mortadella (1971)
Balta, raudona ir... (1972)
L’uomo della Mancha (1972)
Il viaggio (1974)
Breve incontro (1974)
L’accusa è: violenza carnale e omicidio (1974)
La pupa del gangster (1975)
Cassandra Crossing (1976)
Una giornata particolare (1977)
Anžela (1978)
Fatto di sangue fra due uomini per causa di una vedova. Si sospettano moventi politici (1978)
Obiettivo Brass (1978)
Bocca da fuoco (1979)
Qualcosa di biondo (1984)
Madre Coraggio (1986)
Mamma Lucia (TV serialas) (1988)
La ciociara (TV serialas) (1989)
Sabato, domenica e lunedì (1990)
Prêt-à-Porter (1994)
That’s Amore – Due improbabili seduttori (1995)
Soleil (1997)
Francesca e Nunziata (2001)
Cuori estranei (2002)
La terra del ritorno (2004)
Peperoni ripieni e pesci in faccia (2004)
Nine (2009)
La mia casa è piena di specchi (TV serialas) (2010)
Ratai 2 (balsas) (2011)
Voce umana (trumpametražis) (2013)