Socialinė trinarystė

Socialinė trinarystė – sociologijos teorija, tirianti visuomenines sritis ir jų idealus siekti taikai, kur:

• kultūros (švietimo, mokslo, žiniasklaidos, meno, dvasinio gyvenimo) idealas – laisvė (liberalizmas), čia plėtojama intuicija, atradimai, kūrybiškumas, atsakomybė, dorovė;

• Teisės (politikos, įstatymų, susitarimų) idealas – lygybė (demokratija), čia plėtojama kantrybė, teisingumas, skaidrumas;

• ekonomikos (gamybos, paslaugų, ekologijos, finansų) idealas – brolybė (solidarumas), plėtojama tarnystė, socialinė, ekologinė darna.

Kai kultūroje plėtojama lygybė, atsiranda sąstingis, kai teisėje – brolybė, atsiranda korupcija, kai ekomonikoje – laisvė, atsiranda žmonių ir gamtos išnaudojimas.

Socialinė trinarystė pradėta tirti austrų filosofo, antroposofijos pradininko, R. Šteinerio, kai po Pirmojo pasaulinio karo (XX a. pradžia) buvo ieškoma taikių santvarkų, socialinės darnos. Šiai krypčiai tarp kapitalizmo ir socializmo pasitelkti ir prancūzų revoliucijos impulsai – laisvė, lygybė, brolybė.

Socialinės trinarystės impulsas paskatino įkurti Valdorfo mokyklą, kur kartu ugdomi įvairių gabumų ir socialinių sluoksnių vaikai, kur įgyvendinta įstaigos savivalda be direktoriaus. Dabar principai plėtojami Valdorfo pedagogikoje, ekologinėje biodinaminėje žemdirbystėje, antroposofinėje medicinoje pasaulyje ir Lietuvoje.^[1]

Kritika

Socialinė trinarystė kritikų laikoma utopija.^[2]

Šaltiniai

1. Valdorfo pedagogika. Parodos, skirtos UNESCO Tarptautinės ugdymo konferencijos 44-ajam posėdžiui, katalogas 1994. Ženeva
2. Философский энциклопедический словарь. Москва, Советская энциклопедия, 1983.