virškinimo sistemos organas From Wikipedia, the free encyclopedia
Skrandis (gr. gaster, lot. ventriculus) – praplatėjusi gyvūnų virškinimo organų sistemos dalis. Jis prasideda nuo stemplės ir pereina į dvylikapirštę plonąją žarną. Skrandis yra tuščiaviduris ir sudarytas iš raumeninių audinių. Jo forma panaši į kriaušę ir nuolat kinta, priklausomai nuo jame esančių dujų, maisto kiekio ir gretimų organų būklės. Vidutinė skrandžio talpa 1,3–1,5 l, tačiau gali svyruoti 1–3 litrų ribose. Skrandžio paviršiaus plotas 600–800 cm². Žmogaus ir daugelio gyvūnų skrandis yra vienos sekcijos, o atrajojančių gyvūnų ir paukščių skrandis turi keletą atskirtų dalių (sekcijų).
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Skrandžio forma yra labai kintanti individualiai, ir pagal savo ar gretimų organų prisipildymą, ji paprastai lyginama su kriauše ar retorta. Skrandis turi dvi sienas – priekinę, paries anterior, ir užpakalinę, paries posterior, kurios tuščio skrandžio būna susiglaudusios. Priekinė siena dar šiek tiek nukrypusi į viršų, o užpakalinė žemyn. Abu skrandžio kraštai, kur priekinė siena pereina į užpakalinę, vadinama skrandžio kreivėmis. Dešinėje pusėje yra trumpesnė mažoji skrandžio kreivė, curvatura minor, ji kiek įlinkusi, nukreipta ir atgal, link stuburo. Kairėje yra ilgesnė didžioji skrandžio kreivė, curvatura major, nukrypusi kiek ir į priekį, išgaubta.
Pradinė skrandžio dalis, kur atsiveria stemplė, vadinama įskrandžiu, arba įskrandžio dalimi, cardia s. pars cardiaca, čia mažosios kreivės viršutiniame gale yra įskrandžio anga, ostium cardiacum, kuria baigiasi stemplė. Pastarosios dešinioji siena pereina į mažąją kreivę. Anga yra žemiau aukščiausio skrandžio taško. Kairėje pusėje tarp stemplės ir skrandžio didžiosios kreivės susidaro gili širdies įlanka, incisura cardialis.
Kairiau nuo įskrandžio įlankos esanti į viršų išsigaubusi skrandžio dalis vadinama dugnu, fundus gastricus. Tai aukščiausiai iškilusi įskrandžio dalis, esanti tuoj po diafragma ir sudaranti ji viršutinį galą. Dugne kaupiasi dujos, vertikalioje padėtyje jame susidaro oro pūslė, ji matoma rentegnogramoje .
Didžiausia vidurinė skrandžio dalis, esanti žemiau įskrandžio ir dugno, vadinama skrandžio kūnu, corpus gastricum. Jokių aiškių ribų tarp šių dalių nėra.
Kūnas leidžiasi žemyn pasukdamas į dešinę ir kiek į viršų pereina į skrandžio prievarčio dalį, pars pylorica. Mažojoje kreivėje šio išlinkimo vietoje gali susidaryti ryškesnė kampinė įlanka, incisura anguliaris, kuri ir žymėtų ribą tarp kūno ir prievarčio. Prievartis kyla į viršų ir į dešinę, toliau prievarčio anga, ostium pyloricus, pereina į dvylikapirštę žarną. Pradinė nuo kampinės įlankos siaurėjanti prievarčio dalis vadinama prievarčio urvu, antrum pyloricum, šis toliau pereina į dviejų – trijų centimetrų ilgio prievarčio kanalą, canalis pyloricus.
Skrandžio dydis labai įvairus. Vidutinis skrandžio ilgis, matuojant išilgai, gali būti apie 25 cm (mažosios kreivės ilgis yra apie 15 cm, o didžiosios gali būti iki 40 cm), didžiausias plotis 12–14 cm. Suaugusio žmogaus skrandžio tūris gali svyruoti nuo tūkstančio mililitrų iki trijų tūkstančių, o vidutiniškai sudaro apie 1300–1500 ml. Naujagimio skrandis yra apie 30ml tūrio ir tik kelių centimetrų ilgio, vėliau, pradėjus maitintis, gana greitai auga. Paauglių jau siekia 1000ml.
Gyvo žmogaus ir lavono skrandžio forma labai skiriasi. Tuščias ir tiriamas tuoj pat po mirties skrandis yra mažas ir pailgas, labai primenantis žarnos dalį, bet nesunku atpažinti pagal taukines einančias nuo abiejų skrandžio kreivių. Vėliau atsipalaiduoja raumenys, skrandis prisipildo dujų, virsta praplatėjusiu maišu, platesniu kairėje ir viršuje, siaurėjančiu dešinėn ir žemyn.
Gyvo stovinčio žmogaus normalus skrandis yra kablio pavidalo. Rentgenografoje gerai matoma oro pūslė dugne. Gulint ant nugaros, skrandis pasidaro trumpesnis ir atsiduria labiau skersinėje padėtyje, tampa rago formos. Gulint ant dešiniojo šono didžioji kreivė pasislenka į priekį, tada nematomas skrandžio išlinkimas. Gulint ant kairiojo šono skrandis pasislenka į kairę ir yra labiau išlinkęs.
Topografiškai skrandžio padėtis nėra pastovi, ji taip pat kaip ir forma priklauso nuo paties skrandžio ir kitų gretimų organų, pvz., skersinės gaubtinės žarnos prisipildymo, ir keičiasi kvėpuojant. Didesnioji skrandžio dalis yra kairėje kūno pusėje. Dešinėje yra tik prievartis. Išilginė ašis eina iš viršaus ir kairės į apačią ir dešinę bei kiek į priekį. Priekinėje pilvo sienoje skrandžio projekcija yra pakrūtinio srityje, regio epigastrica, ir kairiojoje pašonėje, regio hypochondriaca sinistra.
Skeletopiškai įskrandis yra stuburo kairėje, stovinčio žmogaus Th11 slankstelio aukštyje, apie 10 cm atstumu nuo priekinės pilvo sienos. Priekinėje pilvo sienoje šis taškas projektuojasi ties krūtinkaulio kardine atauga ar už kairiojo septintojo šonkaulio kremzlės, apie tris centimetrus į kairę nuo vidurio linijos. Gulinčio žmogaus įskrandis būtų ties Th10 slanksteliu. Viršutinė mažosios kreivės dalis leidžiasi beveik lygiagrečiai su stuburu, kairėje nuo vidurio linijos. Prievartis yra stuburo dešinėje, gulinčio žmogaus pirmo juosmens slankstelio aukštyje, o stovinčio gali būti vienu slanksteliu žemiau. Priekinėje pilvo sienoje šis taškas projektuojasi 4–5 cm žemiau dešiniojo VI–VII šonkaulio pabaigos. Skrandžio dugnas, kuris yra po kairiuoju diafragmos skliautu, viršuje siekia penkto tarpšonkaulinio tarpo aukštį ar VI šonkaulio kremzlės aukštį. Dugnas liečia diafragmą kairiau ir kiek atgal nuo širdies. Žemiausias stovinčio žmogaus pilno skrandžio taškas – didžiosios kreivės – būna apie trečio ketvirto slankstelio aukštyje.
Patologinis skrandžio nusileidimas yra vadinamas gastroptoze, gastroptosis.
Skrandis viršutiniame pilvo ertmės aukšte užima ertmę tarp diafragmos, priekinės pilvo sienos ir gretimų organų – kepenų, skersinės gaubtinės žarnos. Padėtis kitų organų atžvilgiu taip pat yra kintanti, nes tai judrus pilvo organas. Priekinė skrandžio siena ir mažoji kreivė liečia kepenų kairiosios ir kvadratinės skilčių apatinius paviršius; prievartis – tulžies pūslę; kairėje didžioji kreivė dugno srityje – blužnį; dugnas – diafragmos kairįjį skliautą; nedidelė dalis skrandžio priekinio paviršiaus tarp kepenų ir kairiojo šonkaulių lanko gali tiesiogiai liesti priekinę pilvo sieną (maždaug už tiesiojo pilvo raumens antro segmento). Tačiau tuščias skrandis paprastai priekinės pilvo sienos nesiekia, be to, jis pilvo organų nustumiamas į viršų ir užpakalį. Tuo būdu jis visas pasislepia po diafragmos skliautu, o jo vietą užima skersinė gaubtinės žarnos dalis.
Užpakalinė skrandžio siena sudaro taukinės maišo, bursa omentalis, priekinę sieną. Apatinė didžiosios kreivės dalis liečia skersinę gaubtinę žarną ir jos pasaitą; aukščiau šio lauko užpakalinė siena – kasą, esančią taukinės maišo užpakalinėje sienoje; dar aukščiau nedidelis laukas – kairįjį inkstą ir antinkstį; didžiosios kreivės viršutinė dalis – blužnį; likusią viršutinę užpakalinės sienos dalį – diafragmos užpakalinė dalis.
Skrandžio padėtis pilvaplėvės atžvilgiu yra intraperitoninė – pilvaplėvė dengia priekinę ir užpakalinę sienas, nedengia tik siaurų juostų abiejose kreivėse, kur eina skrandžio kraujagyslės, taip pat mažo plotelio tarp įskrandžio ir dugno, nuo kurio prasideda diafragminis skrandžio raištis. Šis plotelis per adventiciją suauga su diaframa ir yra mažiau judrus. Mažiau judrus yra ir prievartis, nes tuoj nuo jo prasideda dvylikapirštė žarna, kurios didžioji dalis per adventiciją yra prisitvirtinusi prie užpakalinės pilvo sienos.
Iš pilvaplėvės susidaro keletas raiščių, jungiančių skrandį su aplinkinėmis struktūromis. Nuo mažosios kreivės link kepenų apatinio paviršiaus, prie veninio raiščio plyšio, eina kepeninis skrandžio raištis, lig. hepatogastricum, dalis mažosios taukinės, dvigubas pilvaplėvės lapas. Tai buvusio skrandžio pilvinio pasaito darinys. Nuo didžiosios kreivės dalies link diafragmos eina skrandinis diafragmos raištis, lig. gastrophrenicum. Nuo didžiosios kreivės kūno kairiojoje pusėje tįsta skrandinis blužnies raištis, lig.gastrolienale. Nuo likusios didžiosios kreivės dalies eina skrandinis gaubtinės žarnos raištis, lig. gastrocolicum, kuris sudaro didžiąją taukinę, omentum majus. Pastarieji trys raiščiai susidaro iš skrandžio embrioninio nugarinio pasaito.
Skrandžio siena yra plonesnė negu stemplės, tačiau storesnė negu plonosios žarnos. Kaip ir kitų organų, skrandžio siena turi tris dangalus – gleivinę, raumeninį dangalą ir serozinį dangalą
Gleivinė yra stora, sudaro maždaug pusę visos sienos storio, ji storesnė prievartyje. Jos spalva rausva, vaiko raudonesnė, vyresnių gali būti pilkesnio atspalvio, bet rausvesnė negu stemplės. Būdingas storas puresnis pogleivis, kuris leidžia susidaryti gleivinės raukšlėms. Gleivinę jau dengia vienasluoksnis prizminis epitelis, įskrandyje sudarantis aiškią dantytos formos ribą su stemplės daugiasluoksniu epiteliu. Gleivinė turi ryškų gerai išsivysčiusį raumeninį sluoksnį, kuris svarbus raukšlėms susidaryti. Gleivinėje ir pogleivyje būna smulkių limfoidinio audinio mazgelių, noduli lymphatici gastrici.
Gleivinės raukšlės, plicae gastricae, yra gausios, kintančios, bet jų kiekis, forma ir dydis priklauso nuo prisipildymo. Kreivių srityje būna pastovesnių išilginių raukšlių dar vadinamų pirminėmis. Apskritai, užpakalinė siena yra raukšlėtesnė negu priekinė. Tarp raukšlių susidaro skrandžio laukai, areae gastricae, juose yra mikroskopinės skrandžio duobutės, foveolae gastricae, į kurias atsiveria skrandžio liaukos.
Skrandio gelivinės liaukos, glandulae gastricae, gamina pepsinogeną baltymams virškinti, druskos rūgštį, kuri aktyviai gamina pepsinogeną, veikia baktericidiškai, ir gleives, kurios saugo gleivinę nuo mechaninio ir cheminio poveikio. Pavienės ląstelės gleivinėje gamina hormonus – gastriną ir kt.
Būdinga, jog skrandžio gleivinė virškinimo metu keičia savo reljefą. Tai būna todėl, kad skrandžio pogleivinis audinys yra pakankamai storas, o gleivinės raumeninis sluoksnis stiprus. Visa tai sudaro skrandžio autoplastikos aparatą.
Šis dangalas sudarytas iš lygiųjų raumenų, yra stemplės raumenų tiesioginis tęsinys. Nuo kitų organų skiriasi tuo, kad jame susidaro trys sluoksniai. Išorinis išilginis sluoksnis, stratum longitudinale, pasiskirsto netolygiai, būna ryškesnis tik kreivėse: mažojoje – storesnis ir siauresnis, didžiojoje – platesnis ir plonesnis. Priekinėje ir užpakalinėje skrandžio sienos išilginių skaidulų nedaug. Prievarčio srityje išilginės skaidulos vėl sudaro ištisinį sluoksnį, kaip ir kitur žarnose. Vidurinis žiedinis sluoksnis, stratum circulare, yra storesnis negu išilginis, apima visą skrandį, tik dugne būna retesnis. Prievartyje sudaro storesnį darinį – prievarčio rauką, m. sphincter pylori. Šis raukas su gelivinės raukšle sudaro prievarčio vožtuvą, valva pylorica, kuris reguliuoja turinio slinkimą į dvylikapirštę žarną. Jis būna nuolat uždarytas ir tik retkarčiais praleidžia iš skrandžio į žarnas atskiras porcijas virškinamos masės. Rentgenogramose tarp kūno ir urvo dar matomas prievarčio urvo raukas. Įstrižinės skaidulos sudaro neištisinį trečią, giliausią sluoksnį – vidinį įstrižinį, fibrae obliquae. Tai žiedinių skaidulų darinys. Jis išsidėsto dugno ir kūno srityje abiejose sienose, jų nėra mažojoje kreivėje, prievartyje. Šių skaidulų kilpa apima įskrandžio įlanką.
Tai vidurių pilvaplėvės dalis, dengia iš visų pusių, išskyrus nedideles juostas kreivėse. Po dangalu yra plonas poserozinis sluoksnis.
Klinikoje dėl labai paplitusių skrandžio ligų dažnai tenka tirti skrandį rentgenologiškai. Norint nustatyti skrandžio ligos pobūdį, reikia žinoti normalų jo vaizdą. Skrandžio rentgeniniam vaizdui įvertinti yra specialūs terminai. Toji skrandžio vieta, į kurią nukrinta nurytas maistas, vadinama skrandžio ančiu, sinus ventriculi. Skrandžio dugnas, į kurį susirenka dujos, rentgenologiškai vadinamas skliautu, fornix. Gyvame skrandyje, tarp skrandžio kūno ir prievarčio urvo, yra fiziologinis raukas, sphincter antri. Visa skrandžio ertmė iki prievarčio urvo rauko vadinama virškinimo maišu, saccus digestorius, o už prievarčio urvo rauko – išskiriamuoju kanalu, canalis egestorius.
Rentgenologiškai išskiriamos trys dažniausiai pasitaikančios skrandžio formos rūšys.
Be šių minėtų formų, yra daug skrandžio formos ir padėties variacijų, matomų tiriant rentgenologiškai.
Arterinį kraują skrandis gauna iš pilvo aortos ventralinės šakos – pilvinio kamieno, truncus celiacus,- iš visų trijų jo šakų. Pilvinio kamieno šaka kairioji skrandžio arterija, a. gastrica sinistra, eina mažąja skrandžio kreive nuo įskrandžio, dešinioji skrandžio arterija, a. gastrica dextra, taip pat eina mažąja kreive nuo prievarčio. Didžiąja kreive eina skrandžio taukinės arterijos - a. gastroepiploica dextra iš bendrosios kepenų arterijos, o kairioji iš blužnies arterijos. Kreivėse arterijos jungiasi. Skrandžio dugną dar maitina trumposios skrandžio arterijos, aa. gastricae breves, atsišakojančios iš blužnies arterijos.
Veninis kraujas yra surenkamas į vartų venos baseiną. Skrandžio venos yra analogiškos arterijoms: v. gastroepiploica sinistra, vv. gastricae breves eina į blužninę veną, v. gastroepiploica dextra - į viršutinę pasaito veną, v. gastrica dextra et sinistra, v. prepylorica - tiesiogiai į vartų veną.
Limfagyslės teka į keletą tarpinių limfmazgių grupių - noduli lymphoidei gastrici, noduli lymphoidei pancreaticolienales ir kt., paskui į preaortinius limfmazgius - noduli lymphoidei coeliaci, iš kurių prasideda žarninis kamienas, truncus intestinalis, einantis į krūtininį lataką. Iš mažosios kreivės ir dugno sričių limfa nuteka į kairiuosius skrandžio limfmazgius. Iš kairiosios apatinės skrandžio dalies limfa nuteka į blužninius, o iš dešiniosios didžiosios kreivės srities – į kepeninius limfmazgius. Iš prievarčio limfa nuteka į kasos ir dvylikapirštės žarnos limfmazgius.
Skrandį inervuoja parasimpatinės skaidulos iš klajoklio nervo kamienų, simpatinės skaidulos iš pilvinio rezginio.
Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 2 – 3 litrus hipertoniškų sulčių, kurių kiekis ir sudėtis kinta, nes priklauso nuo maisto savybių. Skrandžio gleivinėje struktūriškai ir funkciškai skiriamos keturios ląstelių rūšys: pagrindinės ląstelės, esančios skrandžio dugne bei prievartyje, gamina ir išskiria fermentus; dengiamosios ląstelės (parietalinės), esančios skrandžio dugne, gamina ir išskiria druskos rūgštį (HCl) ir antianeminį faktorių, kuris skatina vitamino B12 rezorbaciją, būtiną eritropoezei; papildomos ląstelės, esančios skrandžio dugne ir prievartyje, išskiria muciną; endokrininės ląstelės, išskiriančios histaminą (putliosios ląstelės), serotoniną (argentofilinės ląstelės) ir gastriną (G ląstelės).
Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos (pH 1–2), specifinio kvapo, turinčios nedaug gleivių. Jose yra organinių ir neorganinių medžiagų.
Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra HCl. Jos gamyba dengiamosiose skrandžio gleivinės ląstelėse susijusi su apykaitos procesais, vykstančiais skrandžio gleivinėje. Virškinimo metu medžiagų apykaita skrandžio liaukų ląstelėse intensyvėja, todėl dengiamosiose ląstelėse gaminama CO2, kuris jungdamasis su vandeniu ir veikiamas fermento karboanhidrazės, sudaro greitai disocijuojančią į H+ ir HCO3- jonus anglies rūgštį (H2CO3). H±K+ AT faze perneša H+ jonus į ląstelės kanalėlius. Cl- jonai taip pat patenka į dengiamąją ląstelę, ir H+ jonai jungiasi su Cl-. HCl iš šakotų ląstelės kanalėlių išskiriama į skrandžio spindį. HCO3- jonai difunduoja į kraują ir, reguodami su Na+, sudaro bikarbonatus, kurie vartojami sulčių gamybai.
HCl funkcijos: aktyvina profermento pepsinogeno virtimą fermentu pepsinu; sudaro rūgščią skrandžio terpę, būtiną proteoliziniams fermentams optimaliai veikti; denatūruoja baltymus, padeda pepsinui ir chimozinui kazeinogeną paversti kazeinu; stimuliuoja skrandžio motoriką, veikia baktericidiškai, skatina kasos sulčių sekreciją.
HCl sekreciją skatina trys pagrindiniai faktoriai: histaminas, kuris gaminamas skrandžio sienelės putliosiose ląstelėse, stimuliuoja H2 receptorius ir aktyvina skrandžio dengiamųjų ląstelių membranoje esantį baltymą Gs; acetilcholinas (Ach) aktyvina M cholinerginius receptorius ir greitina membranoje IP3 bei DAG sintezę, kurie didina Ca2+ jonų kiekį citoplazmoje; hormonas gastrinas, išsiskyręs iš G ląstelės, aktyvina HCl išsiskyrimą. Gastrinas stimuliuoja ir histamino sekreciją, o G ląstelių sekreciją skatina hormonas bombezinas. Didėjant HCl kiekiui skrandyje, susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams, sukeliantiems skrandžio opą.
Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, skaidančius baltymus. Svarbiausias proteolizinis fermentas – pepsinas. Skrandyje druskos rūgštis, atskeldama nuo profermento (pepsinogeno) inhibuojantį faktorių, paverčia jį aktyvių fermentu – pepsinu. Nedidelė pepsinogeno dalis rezorbuojama į kraują ir kaip uropepsinogenas išsiskiria su šlapinu. Optimalaus pepsino veikimo pH – 1 – 2. Pepsinas baltymus skaido į įvairaus dydžio peptidus, kurių mišinys vadinamas peptonu. Jis skaido ir sunkiai virškinamą kolageną. Kitas baltymą virškinantis fermentas – gastriksinas veikliausias būna, esant pH 3,2–3,5. Jo poveikis panašus į pepsino. Pepsinas ir gastriksinas sudaro apie 95% skrandžio sulčių proteolizinio aktyvumo. Susidariusius skrandyje polipeptidus toliau virškina kasos proteazės plonojoje žarnoje. Plačios baltymus hidrolizuojančių fermentų pH ribos suteikia galimybę, keičiantis aplinkos ir vidaus sąlygoms, šiai fermentinei sistemai veikti. Naujagimių skrandžio sultyse yra fermento chimozino, kurio optimalus pH 5–7. Jis skaido pieno baltymus: chimozino katalizuojamas pieno baltymas virsta netirpiu kazeinu.
Su maistu patekę riebalai (lipidai) burnoje nepakinta, nes seilėse nėra fermentų, kurie galėtų katalizuoti jų hidrolizę. Beveik nekinta riebalai ir skrandyje, nes jame nėra reikiamų riebalams emulguoti sąlygų.
Skrandžio gleivinės ląstelės išskiria nedidelį kiekį ir mažo fermentinio aktyvumo amilazės, kuri silpniau veikia angliavandenių virškinimą. Tačiau seilių a amilazė dar apie 0,5–1,0 val. hidrolizuoja angliavandenius skrandžio dugne. Prievartyje, skrandžio turiniui susimaišius su rūgščia terpe, amilazės aktyvumas išnyksta.
Nustatyta, kad skrandžio sultys pradeda išsiskirti dar tik besiruošiant valgyti. Kramtant ir ryjant maistą, dirginami burnos, ryklės, gomurio ir nosies chemo- bei mechanoreceptoriai, iš kurių skonio bei uoslės nervais dirginimai perduodami į mitybos centrą. Iš mitybos centro impulsai per klajoklį nervą sukelia ACh išsiskyrimą pogleiviniuose nerviniuose rezginiuose. ACh skatina: HCl sekreciją iš dengiamųjų ląstelių ir gastrino sekrecija iš G ląstelių. Gastrinas, patekęs į kraują, dirgina dengiamąsias ląsteles ir skatina HCl sekreciją. Skrandžio sultys išsiskiria ne tik maistui patekus į burną, pamačius jį ar užuodus jo kvapą, bet ir kalbant, mąstant apie skanų bei mėgstamą patiekalą. Tai yra sąlyginiai refleksai, kurie susidaro iš nesąlyginio reflekso. Kalba apie nežinomą bei neišmėgintą maistą neveikia žmogaus skrandžio sekrecijos. Refleksinė skrandžio sulčių išsiskyrimo fazė – tai pradinė fazė, kurios metu išsiskiria 1/3 arba ½ bendrojo rsulčių kiekio, turinčio daug virškinimo fermentų ir HCl.
Maistas, patekęs į skrandį, tiesiogiai dirgina mechanoreceptorius (tempimo), o baltymų skilimo produktai – chemoreceptorius. Nerviniai impulsai, susidarę receptoriuose, plinta klajoklio nervo aferentinėmis skaidulomis ir aktyvina jo centrą. Klajoklis nervas dirgina skrandžio pogleivinių nervinių rezginių sekrecinius neuronus ir skatina: ACh išsiskyrimą iš sinapsių, kuris didina pepsino ir HCl sekreciją; gastrino sekreciją skatinančio hormono bombezino išsiskyrimą. Gastrinas, išsiskyręs į kraują, skatina dengiamąsias ir pagrindines ląsteles ir sukelia HCl bei pepsino sekreciją. Kaupiantis maistui skrandyje, plečiasi jo sienelė ir aktyvinami mechanoreceptoriai (tempimo), kurie taip pat skatina histamino išsiskyrimą. Histaminas sužadina gausią HCl sekreciją. Skrandžio sulčių sekreciją skatina ir maisto medžiagos bei jų skilimo produktai: peptidai, amino rūgštys, mėsos, žuvies, daržovių ekstrakcinės medžiagos, silpnos rūgštys (acto, druskos), silpni alkoholio tirpalai, kurie aktyvina gastrino sekreciją.
Jos metu skrandžio sulčių sekreciją sužadina rūgštus skrandžio turinys. Jis dirgina dvylikapirštės žarnos gleivinės chemoreceptorius ir iš jos G ląstelių išsiskiria harmonas gastrinas, kuris, patekęs į kraują, skatina skrandžio sulčių sekreciją (HCl). Tačiau šio harmono poveikis yra silpnesnis negu gastrino, išsiskyrusio iš skrandžio G ląstelių. Skrandžio sulčių sekreciją skatina hormonai kortikotropinas, gliukokortikoidai, somatotropinas, tiroidinai ir insulinas.
Skrandžio motorinė veikla atlieka šias pagrindines funkcijas: valgant, kaupiantis maistui skrandyje, plastiškieji lygieji raumenys atsipalaiduoja, ir spaudimas skrandžio ertmėje mažai kinta; sumaišo maistą su sultimis ir susidariusi pusiau skysta tyrelė pradedama virškinti; periodiškai susitraukiant lygiesiems raumenims, atskiromis porcijomis skrandžio turinys patenka į dvylikapirštę žarną. Tuščio skrandžio raumenys yra įtempti, jo sienelės susiglaudžia, lieka tik nedidelis ištįsęs tarpas, kurio apatinė dalis pilna skysčio, o viršutinė – oro. Suaugusių žmonių skrandyje vidutiniškai 3 litrai. Skrandžio atskirų dalių funkcijos nevienodos: skrandžio dugno sritis turi daug liaukų, jai būdinga veikla. Prievartyje, kuriame geriau išsivystę lygieji raumenys, maistas intensyviai mechaniškai smulkinamas, maišomas su sultimis ir paverčiamas tyrele, kuri periodiškai išstumiama iš skrandžio.
Skrandžio judesiai yra trijų rūšių: peristaltiniai, sistoliniai, tonusiniai. Jeigu skrandis perpildomas, atsiranda ir antiperistatiniai judesiai. Nevalgius 12–24 val. Prasideda stiprūs, spazminiai (trunka 2–3 min.) lygiųjų raumenų susitraukimai – tai alkio judesiai. Pavalgius silpni peristaltiniai judesiai prasideda skrandžio dugno srityje, kai susitraukimo bangą keičia raumenų atsipalaidavimas. Tuo metu intensyvėja ir tonusiniai raumenų susitraukimai, kurie didina skrandžio sienelės tonusą ir skatina turinio judėjimą. Kai skrandžio dugno judesiai silpni, maistas jame pasiskirsto sluoksniais ir tik po vienos ar daugiau valandų jo turinys persisunkia rūgščiomis skrandžio sultimis. Prievartyje stiprios ir ilgiau trunkančios susitraukimo bangos skrandžio turinį smulkina ir sumaišo su skrandžio sultimis. Šioje skrandžio dalyje susidaro ritmiški sistoliniai (propulsiniai), panašūs į širdies sistolę prievarčio raumenų susitraukimai. Padidėjus spaudimui skrandžio prievartyje, per atsipalaidavusį prievarčio rauką rūgštus ir hipertoniškas skrandžio turinys išstumiamas į dvylikapirštę žarną.
Skrandžio motorinės funkcijos sutrikimai pasireiškia peristaltikos, raumenų tonuso pakitimais ir kt. Padidėjus klajoklio nervo jaudrumui, skrandžio peristaltika pagreitėja, o simpatinių nervų dirginimas peristaltiką slopina. Be to, peristaltikai turi reikšmės ir humoralinės reguliacijos pakitimai. Skrandžio peristaltiką lėtina gastritas, riebus maistas, psichogeniniai faktoriai, bendras organizmo silpnumas ir kt. Skrandžio motorikos sutrikimai sukelia:
Skirstomi į ūminius ir lėtinius skrandžio uždegimus. Tai pati dažniausia virškinimo sistemos liga – 35–40 % visų virškinimo ligų. Ligoninėje su tokias atvejais susidurti sunku, nes gydomi ambulatoriškai. Ūminiai gastritai skirstomi į:
Paprastojo gastrito priežastys:
Korozinis gastritas daug retesnis, dažniausiai susijęs su skrandžio nudegimais rūgštimis ar šarmais. Dažnai žudymosi atvejais arba netyčiniai išgėrimai. Dar retesnis flegmoninis gastritas – skrandžio sienelės supūliuoja. Chirurginė liga.
Bakterinės kilmės maisto toksikoinfekcija yra ūminė, trumpalaikė skrandžio ir žarnyno trakto infekcinė liga, kurią sukelia bakterijos bei jų nuodai, patekę drauge su maistu į žmogaus virškinimo traktą.
Maisto toksikoinfekcijas gali sukelti šilgelės, patogeniniai stafilokokai, streptokokai, ešerichijos, klostridijos, vibrionai. Svarbiausią vaidmenį žmogaus patologijoje vaidina salmonelės. Būdinga tai, kad salmonelėmis užteršti produktai nepakinta organoleptiškai.
Maisto toksikoinfekcijas sukeliančios salmonelės skiriasi nuo vidurių šiltinės, paratifo salmonelių rezistensiškumu išorės veiksniams, antigenine sandara ir polipatogeniškumu. Be to, jos gali sukelti ir kitas ligas (pvz., viduriavimus).
Maisto toksikoinfekcijų salmonelės atsparesnės už vidurių šiltinės, paratifų salmoneles. Kambario dulkėse, išdžiuvusiose išmatose salmonelės išgyvena 3–4 mėn.
Svarbiausias salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai gyvuliai, pelės, žiurkės, paukščiai, žuvys.
Natūraliomis sąlygomis užsikrėtę gyvuliai viduriuoja, suserga panašia į sepsį liga. Tokio gyvulio kraujyje, mėsoje, kepenyse, išmatose gausu salmonelių. Salmonelės pro kiaušinių lukštų poras gali prasiskverbti į ančių, žąsų kiaušinių vidų.
Susergama, suvalgius maisto, kuriame yra daug gyvų salmonelių ir jų endotoksinų.
Inkubacinis periodas gali trukti nuo 2 iki 72 valandų. Skrandžio ir žarnyno trakte dalis salmonelių žūva, o jų endotoksinai sukelia stiprią intoksikaciją, kuri pasireiškia karščiavimu, vėmimu, viduriavimu. Liga trunka 1–4 dienas. Kartais liga pereina į septinę formą.
Persirgus įgyjamas specifinis tam tipui imunitetas. Kryžminio imuniteto nesusidaro. Galima susirgti pakartotinai.
Išplovus skrandį, skiriami levomicetinas, oksitetraciklinas drauge su sulfanilamidais.
Burna - Ryklė - Stemplė - Skrandis - Kasa - Tulžies pūslė - Kepenys - Plonoji žarna - Storoji žarna - Išangė
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
