S procesas

S procesas arba lėtas neutronų pagavimas – branduolių sintezės procesas, kuris vyksta esant mažam neutronų tankiui ir vidutinėms temperatūroms žvaigždėse. Atomų branduoliai pagauna (užgrobia) neutronus gana lėtai, palyginus su beta skilimo greičiu. Stabilus izotopas pagauna neutroną ir susidaręs radioaktyvus izotopas spėja skilti beta skilimo būdu dar iki tol, kol branduolys pagaus naują neutroną. Šio proceso metu gaminami stabilūs izotopai išilgai stabilumo slėnio. S proceso metu pagaminama apie pusę elementų, sunkesnių, nei geležis, todėl jis vaidina svarbų vaidmenį galaktikos cheminėje evoliucijoje. S procesas skiriasi nuo r proceso, kurio metu neutronai užgrobiami didesniu greičiu, nei vyksta beta skilimo procesas.

Šis straipsnis turi paveikslėlių su terminais kita kalba Jei galite, išverskite arba pakeiskite lietuviškais. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Branduoliniai procesai
Radioaktyvumas Beta skilimas Alfa skilimas Branduolio dalijimasis Branduolių sąlaja Protonų ciklas CNO ciklas Trijų alfa dalelių procesas Alfa procesas Anglies degimo procesas Neono degimo procesas Deguonies degimo procesas Silicio degimo procesas Neutrono pagavimas R procesas S procesas Didžiojo sprogimo branduolių sintezė

Istorija

S proceso reikalingumas buvo matyti iš sunkesniųjų elementų paplitimo (Hans Suess and Harold Urey darbai 1956). 1957 apžvalginiame staripsnyje buvo paskelbta lentelė, paskirstanti izotopus tarp r ir s procesų^[1]. Taip pat ten buvo teigiama, kad s procesas vyksta raudonosiose milžinėse. Tačiau sunkiųjų elementų pagaminimo iš geležies gūbrio elementų modeliai nebuvo sukurti iki 1961 metų D. Kleitono darbo^[2]. Šis darbas parodė, kad padidintos bario gausos raudonosiose milžinėse gali atsirasti iš geležies gūbrio branduolių, jei tik neutronų srautas yra pakankamai didelis. Geležies branduolių skaičius turėtų mažėti, didėjant neutronų srautui. Šiame darbe taip pat buvo parodyta, kad neutronų užgrobimo skerspjūvio ir elementų gausos sandauga nėra monotoniškai mažėjanti kreivė, bet iš tiesų turi sudėtingą seklumų ir skardžių struktūrą. Eilė Kleitono (Clayton) straipsnių aštuntame dešimtmetyje, pagrįstų prielaida apie eksponentinį neutronų srauto mažėjimą, priklausomai nuo geležies branduolių skaičiaus, tapo standartiniu s proceso modeliu. Neutonų pagavimo skersmenis matavo Oak Ridge National Lab 1965 ^[3] ir Karlsruhe Nuclear Physics Center 1982 ^[4]. Tai padėjo tvirtus pagrindus s proceso teorijai.