Runos Lietuvoje

Runos, arba tikėtinos runos Lietuvoje aptinkamos tik ant kai kurių mitologinių akmenų. Nedidelė lietuvių humanitarų dalis mano, kad ant minėtų akmenų iškaltus neaiškios paskirties ženklus galima laikyti runomis ar iš runų abėcėlės „pasiskolintais“ kultinės paskirties ženklais; galima šių į runas panašių ženklų sąsaja su vikingų epochoje dalį dab. Lietuvos kolonizavusiais išeiviais iš Skandinavijos nėra specialiai tyrinėta.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mėgėjiškuose rašiniuose vad. „lietuviškųjų runų“ tema šių runų egzistavimo problema paprastai neskiriama nuo runų vartojimo pagoniškoje Lietuvoje (iki XIV a. pab.) problemos. Patikimuose šaltiniuose žinių apie hipotetinių „lietuviškųjų runų“ egzistavimą nėra, tačiau nuo XIX a. kai kurie romantinės istoriografijos krypties atstovai bei daugelis istorikų mėgėjų ne kartą bandė įrodyti, kad pagoniškoje Lietuvoje lietuvių kalbai pritaikytos runos buvo vartojamos.

T. Narbutas yra aprašęs nemažai neva pagoniškosios Lietuvos pinigų bei antspaudų su runomis. 1835 m. išleistame „Lietuvių tautos istorijos“ I tome (III lentelė, 10 pav.) jis paskelbė „Sidabrinio pinigo su Lietuvos kunigaikščio atvaizdu ir įrašu runomis“ piešinį (iš kt. šaltinių apie tokias LDK tariamai kaldintas monetas nėra žinoma); viename Lydoje rastame antspaude Narbutui, jo paties tvirtinimu, esą net pavykę išskaityti runomis įrašytą Mindaugo vardą. T. Narbutas yra publikavęs ir Ignaco Volskio 1792 m. A. Čartoryskiui rašytą laišką, kuriame pasakojama apie tai, kad kažkoks Novakovskis Lydos pilies griuvėsiuose rado medinių lentelių, kurios buvusios prirašytos į jokius mokslui žinomus nepanašiais rašmenimis ir žalvariniais kabliais sukabintos į savotiškas knygas; pasak I. Volskio, tose knygose esą galėję būti surašyti „senovės Lietuvos įstatymai“.

1907 m. J. Basanavičius „Lietuvių tautoje“ (1 knyga) paskelbė straipsnį „Karaliaus Mindaugo žymiaspaudis (sigilis)“, kuriame aprašė Mindaugui priskiriamą antspaudą su runomis rašyta legenda. Jis esą buvo rastas Naugarduko apskrityje ir pateko į baltarusių archeologo Henriko Taturo rankas. Tačiau, anot istoriko I. Jonyno, visa šio antspaudo koncepcija yra tapati Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo Vazos mažojo antspaudo koncepcijai^[1]. Tariamajame „Mindaugo antspaude“ pavaizduotas Vytis, kurio skyde matyti Vyčio kryžius, o toks LDK monarcho antspaudo Vyčio vaizdavimas nusistovėjo tik po XIV a. pab. (patikimai nustatyta, kad dvigubą, arba vad. lietuviškąjį kryžių į lietuviškąją heraldiką ne anksčiau kaip 1386 m. įvesdino didysis kunigaikštis Jogaila). Taigi, vadinamasis „Mindaugo antspaudas“ yra neabejotinas falsifikatas.

„Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtas Simono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Grunau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“).

Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje).

Išnašos

1. Jonynas I., Lietuvos didieji kunigaikščiai, V., 1996, p. 174−175.