Rašidų kalifatas

	Rašidų kalifatas; arab. اَلْخِلَافَةُ ٱلرَّاشِدَةُ; al-Khilāfah ar-Rāšidah‎
	buvęs kalifatas
	Vėliava
	Location of Rašidų kalifatas didžiausio išsiplėtimo metu, 654 m.
Sostinė	Medina (632–656); Kufa (656–661)
Kalbos	Arabų
Valdymo forma	Teokratinė monarchija
	Kalifas
632–634	Abu Bakras
634–644	Omaras
644–656	Osmanas
656–661	Alijus
Era	Viduramžiai
- Abu Bakras tapo kalifu	632 m., 632
- Pirmoji fitna	661 m.
	Plotas
- 654	900 000 km²

Rašidų kalifatas (arab. اَلْخِلَافَةُ ٱلرَّاشِدَةُ = al-Khilāfah ar-Rāšidah), arba Rašidunų kalifatas – pirmasis arabų kalifatas. Susikūrė 632 m., kai mirus pranašui Mahometui jo pasekėjai kalifu (įpėdiniu) išrinko Abu Bakrą. Kalifatas ilgainiui užvaldė dideles teritorijas Šiaurės Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Dabar kalifato valdytose teritorijose yra Saudo Arabija, Jemenas, Omanas, JAE, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Irakas, Sirija, Jordanija, Izraelis, Palestina, Iranas, Egiptas, Armėnija, Azerbaidžanas, dalis Turkijos, Uzbekijos, Afganistano, Libijos.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Trumpi faktai

Uždaryti

Valstybės aukščiausia valdžia priklausė kalifui. Tai buvo pirmasis kalifatas ilgoje musulmoniškų kalifatų grandinėje. Jį valdė Keturi tikrieji kalifai, artimi Mahometo bendražygiai. Šie kalifai bendrai vadinami „teisingaisiais“ (rašidunais), nes, pagal sunitų tradiciją, valdė teisingai pagal Koraną. Jau jų valdymo metu tarp musulmonų buvo manančių, kad jie valdo neteisingai. Šiitiška tradicija pripažįsta tikrųjų kalifų liniją nuo Mahometo žento Ali, kuri neatitinka faktinę politinę valdžią turėjusių kalifų linijos. Kitas pavadinimo šaltinis yra nuomonė, kad jie buvo teisingai išrinkti kalifais. Muavija I laikytas neteisingu, ar, tiksliau, neteisėtu kalifu, nes atėjo į valdžią remdamasis karine galia, ne Koranu. Ši nuostata galėjo būti paveikta vėlesnės Abasidų dinastijos, kurie siekė pagrįsti savo pačių valdžios teisėtumą.

Raida

Iš karto po Mahometo mirties Medinoje 632 m. miestiečiai musulmonams vadovauti išrinko Mahometo uošvį Abu Bakrą, kuris ėmėsi platinti naująjį tikėjimą. Šis iš karto susidūrė su sukilimų banga: atskirose Arabijos vietose kurį laiką Islamą priėmusios gentys greitai ėmė maištauti, atsirado nauji pranašai, kaip, pvz., Musailimas ir kt. Dėl to Abu Bakras pradėjo keletą metų trukusius Ridos karus su arabų gentimis. Juose iškilo karvedys Chalidas ibn al Validas, laimėjęs keletą reikšmingų mūšių. Po lemtingo Jamamos mūšio 633 m. visas Arabijos pusiasalis buvo pajungtas Medinoje reziduojančio kalifo valdžiai.

Iš karto po to Abu Bakras išsiuntė Chalido armijas į Sasanidų imperiją, kur jis sėkmingai kariavo. Tuo pat metu keturios arabų armijos užpuolė Bizantijos imperijai priklausiusią Palestiną ir Siriją ir beveik visas jas nukariavo iki 634 m.

Tais pačiais metais mirus Abu Bakrui, kalifo sostą paveldėjo jo paties paskirtas Umaras. Šis tęsė Abu Bakro pradėtus užkariavimus trimis kryptimis: į Sasanidų Persiją šiaurės rytuose, Sirija ir Palestiną šiaurės vakaruose, Egiptą vakaruose. Nors šie kraštai buvo kontroliuojami galingų imperijų, šios buvo nusilpusios ir negalėjo efektyviai priešintis agresyvioms arabų armijoms. Bizantijos imperatoriaus Heraklėjaus pasiųstos pajėgos prieš arabus Sirijoje buvo sumuštos Chalido ibn al Valido vadovaujamos armijos 636 m. Jarmuko mūšyje. Arabų vadas Sadas ibn Abu Vakas tikriausiai irgi 636 m. sumušė Sasanidų imperatoriaus Jazdgerdo III pajėgas Kadisijos mūšyje Irake. Todėl iki 640 m. arabai jau kontroliavo Iraką, Siriją ir Palestiną, Vedami Amro ibn al Aso arabai 642 m. užėmė Bizantijos Egiptą, o 643 m. jų armijos pasiekė rytines Sasanidų imperijos provincijas.

Arabų užkariavimų sėkmė slypėjo ne tik karinėje galioje, bet ir tolerantiškame, nuosaikiame valdyme. Užkariautose kultūriškai įvairiose srityse arabai nesiekė priverstinai įdiegti islamo, centralizuoti valdymo. Kalifai paliko kultūrinę ir religinę laisvę, nusistovėjusias politines struktūras, tik paskirdavo savo vietininkus (emyrus) ir mokesčių rinkėjus amilius.

644 m. Umaras buvo nužudytas, tačiau prieš mirtį paskyrė 6 artimiausius sau žmones išrinkti iš jų tarpo naują kalifą. Juo tapo Omejadų klano Usmanas. Jis tapo ilgiausiai valdžiusiu ir populiariausiu iš keturių pirmųjų kalifų. Jo valdymo laikais arabai baigė užkariauti Sasanidų imperiją rytuose, pasiekdami Indo upę. Jie taip pat nukariavo Šiaurės Afrikos pakrantes iš Bizantijos, siaubė Viduržemio jūros salas – Siciliją ir Italijos pakrantes, trumpam pasiekė Ispanijos pakrantes.

656 m. Usmaną nužudė nepatenkinti jo valdymu kariai ir jis buvo pirmasis kalifas, nužudytas pačių musulmonų. Tai pradėjo Kalifate pilietinį karą, žinomą kaip Pirmoji fitna. Po Usmano mirties Medinoje nauju kalifu išrinko Mahometo žentą Ali, kuris, kitoms frakcijoms reikalaujant, nebaudė Usmano žudikų. Perkėlęs sostinę į Kufą Mesopotamijoje, Ali užpuolė Basrą ir sumušė sukilėlius Kupranugario mūšyje. Tačiau situaciją apsunkino Usmano pusbrolis Muavija, tuo metu Sirijos emyras, kuris ėmė kvestionuoti Ali išrinkimo teisėtumą. Jį palaikė ir Egipto vietininkas Amras ibn al Asas. Ali ir Muavijos armijos susidūrė 657 m. Sifino mūšyje. Ali bandant susitarti su priešininku, jo armija suskilo, kadangi dalis karių, vėliau pavadinti charidžitais, nusprendė, jog toks poelgis neteisėtas.

Susiskaldymas Ali armijoje lėmė jos vėlesnius pralaimėjimus prieš Muaviją. Pastarasis įsigalėjo visose kalifato teritorijose, išskyrus sostinę Kufą, taip įtvirtindamas Omejadų kalifatą. 661 m. charidžitui nužudžius Ali, Rašidunų kalifatas baigė egzistuoti.

Kalifato valdymas

Kalifato gyventojų tarpe tik labai mažą dalį sudarė arabai ir musulmonai. Visi nemusulmonai turėjo specialų statusą dhimmi. Jie buvo toleruojami, ir nuo musulmonų teisiškai skyrėsi tik mokamais mokesčiais. Musulmonai turėjo mokėti zakatą ir charadžą, tuo tarpu kitatikiai – džiziją.

Kalifatas buvo dalijamas į provincijas, kurių skaičius augant imperijai ir perskirstant ribas keitėsi.

Abu Bakro laikais Arabijos pusiasalyje ir užkariautose srityse, susiformavo 5 provincijos: Meka, Medina, Jemenas, Bachreinas, Irakas;
Umaro laikais egzistavo šios provincijos: Meka, Medina, Basra, Kufa, Džazira, Sirija, Palestina, Aukštutinis Egiptas, Žemutinis Egiptas, Farsas, Azerbaidžanas, Chorasanas;
Umaro laikais egzistavo 12 provincijų: Meka, Medina, Jemenas, Basra, Kufa, Džazira, Sirija, Egiptas, Ifrikija, Farsas, Azerbaidžanas, Chorasanas;

Provincijų vietininkai buvo tituluojami emyrais. Kiti provincijų pareigūnai buvo katibas (vyriausiasis raštininkas), Katib-ud-Diwan (kariuomenės vadas), Kahib-ul-Kharaj (mokesčių rinkėjas), Sahib-ul-Ahdath (policijos vadas), Sahib-ul-Bait-ul-Mal (iždininkas), kadis (teisėjas).

Kalifai


Arabijos istorija
Arabija
Arabų gentys
Rašidunų kalifatas
Omejadai
Abasidai
Fatimidai
Ajubidai
Osmanų imperija
Hidžazas, Saudi valstybės
Saudo Arabija

Abu Bakras (632–634 m.),
Umaras ibn Chatabas (634–644 m.),
Usmanas ibn Afanas (644–656 m.),
Ali ibn Abi Talibas (656–661 m.)

Taip pat skaitykite

Musulmonų užkariavimai Egipte
Musulmonų užkariavimai Sirijoje
Musulmonų užkariavimai Persijoje