Žoržo Pompidu centras
From Wikipedia, the free encyclopedia
36.7188591°š. pl. 4.4127948°v. ilg.
.svg){kind=logo}
Nacionalinis Žoržo Pompidu meno ir kultūros centras (pranc. Centre national d'art et de culture Georges-Pompidou), sutrumpintai Žoržo Pompidu centras (pranc. Centre Pompidou) – šiuolaikinio meno ekspozicijų kompleksas Beaubourg rajone IV Paryžiaus kvartale (arrondissement). Statytas 1971–1977 m. vėlyvojo modernizmo stiliuje italų-britų architektų dueto Richard Rogers ir Renzo Piano bei italo Gianfranco Franchini.
Centre yra įsikūrę viešoji biblioteka (Bibliothèque publique d’information), Nacionalinis modernaus meno muziejus (Musée National d’Art Moderne) ir Muzikos ir akustinių tyrimų centras (IRCAM). Paryžiečiai centrą paprastai vadina Beaubourg. Centras pavadintas Prancūzijos prezidento Žoržo Pompidu (1969–1974), kuris ir užsakė šį pastatą, vardu. Jis oficialiai atidarytas 1977 m. sausio 31 d. prezidento Valéry Giscard d'Estaing. Pradžioje projektas susilaukė aršios miestiečių kritikos, bet dirbant pirmajam centro direktoriui Pontus Hultén, greitai tapo vienu karščiausių miesto taškų.
Nuo 1977 m. jį aplankė 150 milijonų lankytojų. Skulptūra „Horizontalu“ (skulptorius Alexander Calder) yra nepriklausoma 25 pėdų aukščio statula, pastatyta priešais Pompidu centrą 2012 m.
Istorija
 |
Šiame straipsnyje pastebėta daug būdingų vertimo klaidų. Jei galite, pakoreguokite vertimą, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
Idėja sukurti multikultūrinį kompleksą kilo André Malraux, pirmajam kultūros reikalų ministrui, kuris turėjo būti Vakarų meno ir kultūros pranašas bei centralizuoti politinę galią. Pompidu centro, kaip įžūlaus Prancūzijos meno ir kultūros centro, idėja suėjo į vieną, besiremiant skirtingais sumanymais, tačiau vis dėlto ją galima išvesti iš pirmapradžio Malraux sumanymo. 1960 m. miesto projektuotojai nusprendė perkelti maisto turgų (Les Halles), tad istorinė sandara sulaukė didžiulio įvertinimo ir pasiūlyta, kad tuščioje erdvėje įsikurtų kai kurios kultūrinės institucijos. Paryžius, kaip kultūros ir meno miestas, augo, todėl pasigirdo raginimai, šioje vietoje įsteigti Musée d’Art Moderne. Paryžiui taip pat reikėjo didelės viešosios bibliotekos, kurios tuo metu mieste nebuvo. Pirmiausia, ginčai susiinteresavo ties Les Halles, bet kai polemika nusistovėjo, 1968 m. prezidentas Charles de Gaulle bibliotekos vietai iškėlė Beaubourg aikštės kandidatūrą. Po metų, 1969 m., naujasis prezidentas patvirtino Beaubourg projektą ir nusprendė, kad ten būsią ir naujoji biblioteka, ir šiuolaikinis meno centras. Projekto vystymosi metu, pastate numatyta vieta ir IRCAM (Institut de recherche et coordination acoustique/musique).
Iki 1980 m. vidurio Pompidu centras tapo auka dėl didžiulio ir netikėto savo populiarumo, daugialypės veiklos bei komplekso valdymo struktūros. Kai Dominique Bozo sugrįžo į centrą 1981 m., kaip Musee National d’Art Moderne direktorius, jis vėlei atkūrė muziejų, pristatydamas įvairių kolekcijų ir tuo pačiu eksponuodamas tas, kurios sukurtos amžininkų.[1] Iki 1992 m. prie Pompidu centro prijungta Le Centre de Création Industrielle.
Nuo naujojo atidarymo 2000 m., kuomet trejus metus vyko renovacija, Pompidu centras pagerino apsilankymo strategiją. Lankytojai dabar gali pasinaudoti eskalatoriumi, jei sumoka už įėjimą į muziejų.[2]
Direktoriai
- Nuo 2007: Alain Seban
- 2002–2007: Bruno Racine
- 1996–2002: Jean-Jacques Aillagon
- 1993–1996: François Barré
- 1991–1993: Dominique Bozo
- 1989–1991: Hélène Ahrweiler
- 1983–1989: Jean Maheu
- 1980–1983: Jean-Claude Groshens
- 1977–1980: Jean Millier
- 1976–1977: Robert Bordaz
Parodos
Keletas pagrindinių parodų yra organizuojamos kiekvienais metais pirmame ar šeštame aukšte. Be to, parengiama daugybė monografijų:[3]
- Paul Davis (1977)
- Henri Michaux (1978)
- Dalí (1979)
- Pollock (1982)
- Bonnard (1984)
- Kandinsky (1984)
- Étienne Martin (1984)
- Klee (1985)
- Cy Twombly (1988)
- Frank Stella (1988)
- Andy Warhol (1990)
- Max Ernst (1991)
- Matisse (1993)
- Joseph Beuys (1994)
- Kurt Schwitters (1994)
- Gerard Gasiorowski (1995)
- Brâncuși (1995)
- Sanejouand (1995)
- Bob Morris (1995)
- Francis Bacon (1996)
- Fernand Léger (1997)
- David Hockney (1998)
- Philip Guston (2000)
- Picasso (2000)
- Jean Dubuffet (2001)
- Roland Barthes (2002)
- Max Beckmann (2002)
- Nicolas de Staël (2003)
- Sophie Calle (2003)
- Cocteau (2003)
- Philippe Starck (2003)
- Miró (2004)
- Aurelie Nemours (2004)
- Charlotte Perriand (2005)
- Robert Rauschenberg (2006)
- Jean-Luc Godard (2006)
- Yves Klein (2006)
- Hergé (2006)
- Annette Messager (2007)
- Richard Rogers (2007)
- Samuel Beckett (2007)
- David Claerbout (2007)
- Julio González (2007)
- Alberto Giacometti (2007)
- Louise Bourgeois (2008)
- Pol Abraham (2008)
- Tatiana Trouvé (2008)
- Miroslav Tichy (2008)
- Dominique Perrault (2008)
- Jean Gourmelin (2008)
- Jacques Villeglé (2008)
- Ron Arad (2008)
- Alexander Calder (2009)
- Philippe Parreno (2009)
- Kandinski (2009)
- Pierre Soulages (2009)
- Étienne Martin (2010)
- Lucian Freud (2010)
- Arman (2010)
- François Morellet (2011)
- Edvard Munch (2011)
- Gerhard Richter (2012)
- Salvador Dalí (2013)
- Roy Lichtenstein (2013)
Populiariojoje kultūroje
- Gordon Matta-Clark filmas „Conical Intersect“ (1975), Matta-Clark indėlis į Paryžiaus bianalę 1975 m. Žoržo Pompidu centras, tuo metu dar statomas, buvo pagrindinis filmo objektas.[4]
- Roberto Rossellini „Beaubourg, centre d’art et de culture“ (1977)[5], dokumentinis filmas apie šį centrą. Paskutinis jo filmas tyrinėjo centrą bei jo aplinką atidarymo dieną.
- Lewis Gilbert filmas „Moonraker“ (1979). Penktojo aukšto salė vaizduojama kaip Holly Goodhead (vaid. Lois Chiles) kontora 1979 m. sukurtame filme apie Džeimsą Bondą „Moonraker“. Kontora įvardijama kaip piktadario Hugo Drax (vaidina Michael Lonsdale) irštvos dalis.[6]
- Claude Pinoteau filmas „L'Étudiante“ (1988)
- Richard Berry filmas „L’Art (délicat) de la séduction“ (2001)
- James Ivory filmas „Le Divorce“ (2003)
- Laurent Tirard filmas „Mensonges et trahisons“ (2004)
- Éric et Ramzy filmas „Seuls Two“ (2008)
Išnašos
Nuorodos
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
