Partizaninis karas

Partizaninis karas – karo veiksmai, atliekami nereguliarių, daugiausia iš vietinių gyventojų sudarytų, kovos būrių priešo užimtoje arba nedraugiškoje teritorijoje.^[1] Partizaninį karą dažniausiai vykdo ginkluotosioms pajėgoms oficialiai nepriklausantys asmenys (t. y., civiliai), nors jų tarpe gali būti ir kariškių, bet paprastai veikiančių ne ginkluotųjų pajėgų daliniuose ar formuotėse.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Dainavos apygardos partizanai, 1950 m.

Partizaninės taktikos esmė – priešo naikinimas naudojant ne frontalias atakas, artilerijos ugnį ir pan., o pasalas, diversijas, propagandinę kovą. Po kovos veiksmų partizanų grupės slapstosi:

• miškuose, kalnuose ir kitokiose sunkiai prieinamose vietose
• miestuose ir kitokiose gyvenvietėse. Tokiu atveju partizanai, kai nevykdo kovinių operacijų, gyvena savo nuolatinėse gyvenamosiose vietose, dažnai dirba paprastą darbą, nesiskirdami nuo eilinių gyventojų.

Partizaniniai karai buvo ypač dažni Antrojo pasaulinio karo metu okupuotose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Partizaninio karo variantai

Pasipriešinimas okupuojančiai kariuomenei

Rusų partizanai Prancūzijos įsiveržimo į Rusiją metu. V. Vereščiagino paveikslas

Tuo pačiu metu vyksta karo veiksmai fronte, kur okupuojanti kariuomenė kaunasi su besiginančia reguliariąja kariuomene, ir partizaninio karo veiksmai užnugaryje.
Partizanai atlieka kovines operacijas priešo kariuomenės užnugaryje:

• naikina nedidelius priešo padalinius ar kareivių grupes (gyvąją jėgą) ir trikdo užnugario dalinių veiklą
• naikina priešo transporto priemones
• šaudmenų, technikos, maisto ir degalų sandėlius, ryšio linijas ir t. t.

Jei okupuojanti kariuomenė kuria okupacinius valdžios organus ir į ją įtraukia vietinius gyventojus (kolaborantus), partizanai paprastai kovoja ir su tokia okupacine valdžia.
Be karinių kovos veiksmų paprastai atliekamos ir propagandinės operacijos.

Organizuoto partizaninio karo atveju partizanų grupių veikla koordinuojama su reguliarios kariuomenės veikla. Dažnai reguliarioji kariuomenė tiekia partizanams ginklus, šaudmenis, kitas atsargas. Tarp partizanų grupių gali veikti ir kariuomenės diversiniai daliniai, naudodami tokią pačią partizaninę taktiką.

Pavyzdys – TSRS partizaninis karas prieš Vokietijos kariuomenę Antrojo pasaulinio karo metu.

Pasipriešinimas okupuojančiai valstybei

Karo veiksmai fronte nebevyksta. Reguliari kariuomenė okupantams nebesipriešina. Partizanai kovoja naudodami tokias pat priemones kaip ir pirmuoju atveju, tačiau jie nebegali susilaukti paramos iš saviškių reguliarios kariuomenės. Jie priversti apsirūpinti ginklais, šaudmenimis ir kitomis priemonėmis atimdami juos iš okupacinės valdžios ar okupantų kariuomenės.

Tokio karo variantas – partizanus slapčia ar atvirai remia kita valstybė, kuri tiesiogiai kariauja su okupuojančia valstybe. Tokiu atveju ji gali aprūpinti partizanus.
Pavyzdys – Prancūzijos Pasipriešinimo partizanai Antrojo pasaulinio karo metu, kol nebuvo atidarytas Antrasis frontas Vakarų Europoje. Tuo metu prancūzų partizanams anglai parašiutais iš lėktuvų numesdavo ginklų, šaudmenų ir kitų reikmenų, nors Europos žemyne karo veiksmai tarp D. Britanijos ir Vokietijos kariuomenių nevyko.

Pasipriešinimas prieš savo valstybės valdžią

Tokį partizaninį karą vykdo sukilę valstybės piliečiai, ginklu besikaunantys su valdžia ir ją palaikančiomis ginkluotomis jėgomis. Tokius karus kartais remia užsienio jėgos (paprastai viena ar kelios užsienio valstybės).

Partizaniniam karui artima veikla

Jugoslavijos partizanų plakatas

Pasipriešinimo judėjimas, kuriame dalyvauja legaliai gyvenantys ir/ar pogrindyje esantys (besislapstantys, svetimus dokumentus naudojantys) asmenys ir kuris naudoja nekarines priemones. Tokios kovos dalyviai retkarčiais gali panaudoti kovines priemones ar pereiti prie partizaninio karo.
Pasipriešinimo judėjimo kovos būdai:

• Propagandinė kova. Rezistentai skleidžia gandus, platina spausdintą medžiagą su propaganda prieš savo priešininkus (okupantus, šalies valdžią).
• Sabotažas. Tai nekovinės diversijos, kai pažeidžiamas transportas, ryšiai, gamyba ir pan. Taip silpninamos priešo valdžios galimybės valdyti, mažinami jos ištekliai, didinamas nepasitenkinimas ja dėl blogėjančių gyvenimo sąlygų.
• Teroras. Žudomi priešo valdžios atstovai, žinomi žmonės ar tiesiog civiliai. Siekiama sutrikdyti valdžios veiklą, sudaryti baimės atmosferą.

Žinomiausi partizaniniai karai

Žinomiausi partizaniniai karai vyko:

• Ispanijos teritorijoje, okupuotoje Napoleono kariuomenės.
• TSRS teritorijoje, okupuotoje Vokietijos kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metais
• Jugoslavijos teritorijoje, okupuotoje Vokietijos kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metais
• Pietų Vietnamo teritorijoje prieš JAV remiamą Pietų Vietnamo valstybę ir JAV kariuomenę (1956–1975)

Šaltiniai

1. Eugenijus Simonas Kisinas, Partizaninis karas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-03-18. Nuoroda tikrinta 2023-06-01.