From Wikipedia, the free encyclopedia
Nyderlandų vyrų futbolo rinktinė (arba Olandijos vyrų futbolo rinktinė, ol. Het Nederlands Elftal) – futbolo komanda, tarptautinėse varžybose atstovaujanti Nyderlandų Karalystei yra kontroliuojama Nyderlandų futbolo asociacijos (ol. – Koninklijke Nederlandse Voetbalbond), dažniausiai tiesiog trumpai vadinama Olandijos rinktine. Ši komanda laimėjo 1988 m. Europos futbolo čempionatą ir tris kartus (1974, 1978 ir 2010 m.) žaidė Pasaulio futbolo čempionato finale, kuriuose pralaimėjo atitinkamai Vakarų Vokietijos, Argentinos ir Ispanijos rinktinėms. Komanda pasižymi savitu žaidimo stiliumi: geru kamuolio valdymu, tiksliais perdavimais, atakuojančiu žaidimu, kuris tęsia aštuntame dešimtmetyje sukurto totalinio futbolo tradicijas. Dėl oranžinės marškinėlių spalvos, Olandijos futbolininkai yra vadinami „Oranžiniais“ (ol. – Oranje), o dėl daugybės tikslių perdavimų ir nuolatinio varžovų spaudimo komanda dar yra vadinama „Prisukamu apelsinu“ (ši pravardė buvo labai populiari 8-ajame dešimtmetyje), „Skrajojančiais olandais" arba „Oranžine audra".
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
 | |||
| Asociacija | |||
|---|---|---|---|
| Koninklijke Nederlandse Voetbalbond | |||
| FIFA reitingas | |||
| 7 (2024-04-04)[1] | |||
| Treneris | |||
 Ronald Koeman | |||
| Daugiausiai įvarčių įmušė | |||
| Robin van Persie (50) | |||
| Daugiausia rungtynių žaidė | |||
| Wesley Sneijder (134) | |||
| |||
| Pirmosios rungtynės | |||
 Belgija 1:4 Nyderlandai (Antverpenas; 1905 m. balandžio 30 d.) | |||
| Pergalė didžiausiu skirtumu | |||
Nyderlandai 11:0 San Marinas  (Eindhovenas; 2011 m. rugsėjo 2 d.) | |||
| Pralaimėjimas didžiausiu skirtumu | |||
Nyderlandai 2:12 Anglų Mėgėjai  (Haga; 1907 m. balandžio 1 d.) | |||
| Pasaulio čempionatas | |||
| Dalyvauta: 11 (Pirmas kartas: 1934) | |||
| Europos čempionatas | |||
| Dalyvauta: 10 (Pirmas kartas: 1976) Geriausi rezultatai: | |||
Iki XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio Olandijos rinktinė futbolo pasaulyje niekuo nepasižymėjo. Pirmąsias oficialias rungtynes olandai sužaidė 1905 m. su kaimynine Belgija (laimėjo rezultatu 4:1). Prieš Antrąjį pasaulinį karą olandai sudalyvavo 1934 m. ir 1938 m. pasaulio futbolo čempionatuose, tačiau abu sykius iškrito jau po pirmųjų varžybų (tuo metu pasaulio futbolo čempionatai vyko atkrintamųjų varžybų sistema). Po Antrojo pasaulinio karo olandai kurį laiką net nebandė dalyvauti aukščiausio lygio futbolo turnyruose. Teigiamą impulsą Nyderlandų futbolui suteikė profesionalios futbolo lygos įkūrimas 1956 m. – olandų rezultatai pradėjo gerėti tiek rinktinių, tiek ir klubinėse varžybose. Nepaisant to, iki pat 1974 m. Olandijos rinktinė nesugebėjo įveikti atrankos varžybų į jokį prestižinį turnyrą.
Olandijos futbolas pakilo į pasaulio elitą 8-ajame dešimtmetyje, kai „oranžiniai“ du kartus paeiliui pateko į Pasaulio futbolo čempionato finalus. Pakilimas yra sietinas su trenerio Rinuso Michelso ir žaidėjo Johano Cruijffo vardais. Jie pakeitė olandų žaidimą ir „oranžinių“ propaguotas totalinis futbolas užkariavo futbolo aikštes ir žiūrovų širdis.
1974 m. J. Cruijffo vedami olandai, laimėjo kovas savo grupėje, antrajame grupių etape nugalėjo Brazilijos ir Argentinos rinktines ir finale susitiko su Vakarų Vokietijos rinktine. Finalo rungtynėse „oranžinių“ jėgą pademonstravo jau pirma ataka: pradėję žaidimą iš aikštės vidurio, olandai atliko keliasdešimt tikslių perdavimų vienas kitam ir į baudos aikštelę įsiveržęs J. Cruijffas buvo pargriautas vokiečių gynėjo, 11 metrų baudinį realizavo Johanas Neeskensas ir 2 minutę olandai jau pirmavo, o pirmasis vokietis palietęs kamuolį šiose rungtynėse buvo vartininkas Seppas Maieris, kuris išėmė jį iš savo vartų tinklo. Visgi vėliau vokiečiai įmušė du įvarčius ir olandai pralaimėjo rezultatu 1:2. Nepaisant to, tai buvo naujas puslapis Nyderlandų futbolo istorijoje.
Didelės viltys Olandijoje buvo siejamos su 1976 m. Europos čempionatu. Olandai įveikė atranką ir pateko į finalinį etapą Jugoslavijoje (jame tuo metu žaidė tik 4 komandos), tačiau jau pusfinalyje vidinių nesutarimų draskoma komanda pralaimėjo būsimiems čempionams čekoslovakams.
Olandai vėl pasiekė pasaulio čempionato finalą 1978 m. Šiame čempionate jie rungtyniavo be J. Cruijffo, tačiau komandoje buvo tokie žaidėjai kaip J. Neeskensas, Ruudas Krolas, Robas Rensenbrinkas, Johnny Repas, broliai René ir Willy van de Kerkhofai. Šįkart olandai nelabai sėkmingai sužaidė grupės rungtynėse, kur liko tik antri, tačiau antrame etape nugalėjo austrus ir italus, bei sužaidė lygiosiomis su vokiečiais ir pateko į finalą. Jame „oranžiniai“ po dviejų per pratęsimą praleistų įvarčių 1:3 pralaimėjo Argentinai.
1980 m. Europos čempionatas buvo paskutinis elitinis turnyras, į kurį pavyko prasimušti totalinio futbolo kartai. Tais metais turnyre dalyvavo aštuonios komandos (2 grupės po 4 komandas, vėliau žaidžiami pusfinaliai ir finalai). Olandai savo grupėje nugalėjo graikus, sužaidė lygiosiomis su čekoslovakais ir pralaimėjo vokiečiams bei pasitraukė jau po grupės turnyro.
Po šio turnyro iš rinktinės pasitraukė svarbiausi totalinio futbolo kartos žaidėjai, o deramos pamainos jiems neatsirado – Olandijos rinktinė nesugebėjo prasimušti į 1982 m. ir 1986 m. pasaulio čempionatus bei į 1984 m. Europos čempionatą.
Prieš 1988 m. Europos čempionatą komandai vadovauti grįžo R. Michelsas, o „oranžinių“ pagrindą sudarė „skrajojančių olandų trio“ – Marco van Bastenas, Ruudas Gullitas ir Frankas Rijkaardas. Po pralaimėjimo pirmajame mače prieš Sovietų Sąjungos komandą, olandai nugalėjo anglus bei airius ir pateko į pusfinalį. Jame „oranžiniai“ įveikė vokiečius ir atkeršijo jiems už 1974 m. pralaimėjimą. Šios rungtynės išsiskyrė emocijų gausa ir incidentu po rungtynių, kai Ronaldas Koemanas norėdamas paerzinti vokiečių sirgalius imitavo, jog šluostosi užpakalį su vokiečių rinktinės marškinėliais. Vėliau R. Koemanas atsiprašinėjo ir gailėjosi dėl šio savo poelgio. Finale „oranžiniai“ po R. Gullito ir M. van Basteno įvarčių 2:0 nugalėjo Sovietų Sąjungą ir pirmą kartą tapo Europos čempionais. Beje, M. van Basteno įvartis į Sovietų Sąjungos vartus daugelio futbolo ekspertų ir mėgėjų iki dabar vadinamas vienu gražiausiu iš visų Europos čempionatuose įmuštų įvarčių.
Nors olandai tikėjosi, jog „skrajojančių olandų trio“ pradės pergalingą dinastiją, tačiau taip neatsitiko. 1990 m. pasaulio čempionate M. van Bastenas buvo prastos sportinės formos, o R. Gullitas neatsigavęs po traumos, komandą draskė vidiniai nesutarimai ir „oranžiniai“ jau aštuntfinalyje pralaimėjo savo amžiniems priešininkams vokiečiams ir pasitraukė iš turnyro. Mačas su vokiečiais vėlgi išsiskyrė nemaloniu incidentu, kuomet F. Rijkaardas apsispjaudė su vokiečių puolėju Rudi Voelleriu ir abu žaidėjai buvo pašalinti iš aikštės.
1992 m. olandai pasiekė Europos čempionato pusfinalį, tačiau jame po baudinių serijos nusileido čempionato atradimui – vėliau čempionais tapusiems Danijos futbolininkams. Šis turnyras žymėjo kartų kaitą „oranžinių“ gretose: tai buvo paskutinis elitinis turnyras M. van Bastenui, R. Gullitui bei treneriui R. Michelsui ir pirmasis, kuriame rungtyniavo 10-ojo dešimtmečio „oranžinių“ žvaigždė – Dennisas Bergkampas.
1994 m. pasaulio čempionate Olandijos rinktinė buvo gerokai pasikeitusi ir treniruojama Dicko Advokaato bei vedama pirmyn D. Bergkampo, kuris šiame čempionate tapo rezultatyviausiu komandos žaidėju (3 įvarčiai), pasiekė ketvirtfinalį. Šiame etape, įtemptame ir gražiame mače, kuris tapo pasaulio čempionatų klasika, olandai susikovė su brazilais: pastarieji pirmavo 2:0, bet olandai sugebėjo atsitiesti ir išlyginti rezultatą, visgi paskutinį žodį tarė brazilų veteranas Branco, kuris įmušė lemiamą baudos smūgį ir padovanojo Brazilijai pergalę 3:2.
1996 m. Europos čempionatas galutinai užbaigė „skrajojančių olandų trio“ epochą, nes rinktinėje jau nebežaidė ir F. Rijkaardas. Atjaunėjusios „oranžinių“ komandos pagrindą sudarė žaidėjai, kurie 1995 m. su Amsterdamo Ajax kiek netikėtai laimėjo UEFA Čempionų lygos turnyrą (Edwinas van der Saras, broliai Frankas ir Ronaldas de Boerai, Edgaras Davidsas, Patrickas Kluivertas, Clarence’as Seedorfas) bei buvę šio klubo auklėtiniai D. Bergkampas, Aronas Winteris. Dėl šios priežasties visa ši Olandijos rinktinės karta kartais yra vadinama Ajax`95, nors, be abejonės, rinktinėje žaidė ir kitų klubų atstovai. Čempionate olandai pasirodė neįspūdingai ir ketvirtfinalyje po baudinių serijos buvo eliminuoti Prancūzijos rinktinės.
1998 m. pasaulio čempionate olandai turėjo nemažai žvaigždžių – „oranžinių“ gretose žibėjo tokie žaidėjai kaip broliai de Boerai, D. Bergkampas, P. Kluivertas, Phillipas Cocu, E. Davidsas, Marcas Overmarsas, Jaapas Stamas. Olandai gana sunkiai įveikė grupės etapą, aštuntfinalyje tik po paskutinėmis minutėmis E. Davidso pelnyto įvarčio palaužė Jugoslaviją ir ketvirtfinalyje susigrūmė su Argentina. Šiame mače, esant lygiam rezultatui, 89 minutę D. Bergkampas įmušė vieną iš gražiausių ir reikšmingiausių olandų įvarčių pasaulio futbolo čempionatų istorijoje: jis vienu lietimu susistabdė ilgą (beveik 60 m.) F. de Boero perdavimą, antru lietimu suklaidino argentiniečių gynėją Roberto Ayalą ir trečiu lietimu pasiuntė neatremiamą smūgį į tolimąjį vartų kampą, taip atkeršydamas Argentinai už 1978 m. finalą ir pasiųsdamas visą Olandiją į ekstazę. Tačiau pusfinalyje vienas svarbiausių olandų žaidėjų M. Overmarsas negalėjo žaisti dėl traumos ir „oranžiniams“ kelia link pasaulio čempionų vardų kaip ir prieš ketverius metus užkirto Brazilija, šįkart įveikdama juos po baudinių serijos. Po šio pralaimėjimo neatsigavę olandai pralaimėjo Kroatijai ir mačą dėl trečiosios vietos. Po šio turnyro atsistatydino rinktinės treneris Guusas Hiddinkas, kuris buvo pakeistas buvusiu ilgamečiu rinktinės žaidėju F. Rijkaardu.
Šios olandų žaidėjų kartos „gulbės giesme“ turėjo tapti 2000 m. Europos čempionatas, kuris vyko Olandijoje ir Belgijoje, taigi „oranžiniai“ žaidė namuose ir buvo laikomi vienais iš turnyro favoritų. Olandijos rinktinė galingai pradėjo čempionatą ir grupėje pasiekė visas tris pergales, tarp jų ir prieš tuometinius pasaulio čempionus prancūzus. Ketvirtfinalyje olandai tiesiog nepadoriai 6:1 sutriuškino Jugoslaviją, o P. Kluivertas pelnė hat-trick‘ą. Pusfinalyje „oranžiniai“ susikovė su Italija ir neįveikė jos, nors jau pirmame kėlinyje vienas italas buvo pašalintas iš aikštės, o per rungtynes į italų vartus buvo skirti net du 11 m. baudiniai (nei F. de Boeras, nei P. Kluivertas pasižymėti nesugebėjo); per baudinių seriją ir toliau užtikrintai žaidė italų vartininkas Francesco Toldo ir „oranžiniai“ buvo priversti pripažinti varžovų pranašumą. Po šio turnyro iš komandos pasitraukė jos simbolis D. Bergkampas ir po skaudžios nesėkmės daug kritikos sulaukęs treneris F. Rijkaardas.
Rinktinės treneriu tapo Louisas van Gaalas, kuris buvo čempioniškojo 1995 m. Ajax treneris ir puikiai pažinojo pagrindinius rinktinės žaidėjus, tačiau netikėtai olandai nesugebėjo prasimušti į 2002 m. pasaulio čempionatą. Komandos gelbėti grįžo D. Advokaatas ir jo vadovaujama rinktinė pateko į 2004 m. Europos čempionatą, kuris daugeliui rinktinės veteranų tapo paskutiniu aukšto lygio turnyru. Jame „oranžiniai“ sužaidė neįspūdingai: pergalė prieš latvius, lygiosios su vokiečiais bei pralaimėjimas Čekijai leido olandams išsikapstyti iš grupės. Ketvirtfinalyje po baudinių įveikę švedus, olandai pasiekė pusfinalį ir jame pralaimėjo Portugalijai.
Po Euro 2004 turnyro Olandijos rinktinėje įvyko dideli pokyčiai, kurie buvo pavadinti „Oranžine revoliucija“. Iš rinktinės pasitraukė arba į ją daugiau nebebuvo kviečiami beveik visi pagrindiniai Ajax`95 kartos atstovai (broliai de Boerai, E. Davidsas, P. Kluivertas, M. Overmarsas, Michaelis Reizigeris, C. Seedorfas, J. Stamas). Oranje treneriu tapęs buvęs legendinis futbolininkas M. van Bastenas subūrė beveik visiškai naują ir jauną komandą, kurios pagrindą sudarė 1983–1984 m. gimę futbolininkai: prie kelių likusių veteranų (Giovanni van Bronckhorsto, P. Cocu, Ruudo van Nistelrooyaus, E. van der Saro) prisijungė Johnas Heitinga, Klaas–Janas Huntelaaras, Nigelas de Jongas, Dirkas Kuytas, Robinas van Persie, Arjenas Robbenas, Wesley Sneijderis, Rafaelis van der Vaartas.
Taip pat M. van Bastenas ėmė keisti ir komandos žaidimą: jis pasirinko atsargesnę taktinę schemą 4-2-3-1 su vienu puolėju atakos smaigalyje ir trimis jam padedančiais atakuojančiais saugais bei ėmė diegti drausmingesnį ir labiau gynybą akcentuojantį futbolo stilių. Olandijos rinktinės žaidimas tapo ne toks gražus, kas nuvylė nemažai „totalinio futbolo“ gerbėjų, tačiau efektyvesnis – „oranžiniai“ užtikrintai įveikė atranką į 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą per 12 rungtynių iškovodami 10 pergalių ir praleisdami tik 3 įvarčius į savo vartus. Pačiame turnyre jauna olandų komanda nugalėjo Dramblio Kaulo Krantą bei Serbiją ir Juodkalniją, sužaidė lygiosiomis su Argentina ir pateko į aštuntfinalį. Jame po skandalingo mačo, kuriame teisėjas parodė net 16 geltonų kortelių ir pašalino iš aikštės po du abiejų komandų futbolininkus, olandai pralaimėjo portugalams.
Nepaisant kritikos dėl žaidėjų pasirinkimo ir taktikos, M. van Bastenas liko treniruoti komandos iki 2008 m. Europos čempionato. Šįkart olandai nelabai įtikinamai, bet visgi įveikė atrankos varžybas (liko grupėje antri po Rumunijos ir tik tašku aplenkė trečioje vietoje likusius bulgarus), o ištraukus čempionato burtus, papuolė į „mirtininkų grupę“ su tais pačiais rumunais bei 2006 m. pasaulio čempionato finalininkais italais ir prancūzais. Būtent grupės etape „oranžiniai“ pademonstravo savo jėgą ir iškovojo tris užtikrintas pergales: 3:0 sutriuškino italus, 4:1 – prancūzus ir 2:0 nugalėjo rumunus. Po galingos pradžios olandai buvo imti vadinti turnyro favoritais, tačiau ketvirtfinalyje jie po pratęsimo pralaimėjo Rusijos rinktinei. Ironiška, tačiau prie tėvynainių nesėkmės labai prisidėjo olandas – Rusijos rinktinę treniravęs Guusas Hidinkas. Po šio čempionato oranžinius marškinėlius visam laikui nusivilko E. van der Saras ir R. van Nistelrooyus, o iš trenerio pareigų pasitraukė M. van Bastenas.
Komandos vairą perėmė buvęs Roterdamo „Feyenoord“ treneris Bertas van Marwijkas, kuris pratęsė M. van Basteno pradėtą „revoliuciją“. Jis nekeitė žaidimo taktikos, rėmėsi tais pačiais, per ketverius M. van Basteno darbo metus patirties įgavusiais ir tarpusavyje susižaidusiais, žaidėjais (didesni pasikeitimai buvo tik vartuose E. van der Sarą pakeitęs Maartenas Stekelenburgas ir dešiniojo gynėjo pozicijoje įsitvirtinęs Ajax auklėtinis Gregory van der Wielas) ir tai atnešė sėkmę. Nyderlandai nepriekaištingai sužaidė atrankos į 2010 m. pasaulio futbolo čempionatą ciklą, o pačiame čempionate iškovojo šešias pergales iš eilės (grupės varžybose 2:0 įveikti danai, 1:0 – japonai ir 2:1 – Kamerūnas; aštuntfinalyje 2:1 įveikta Slovakija; ketvirtfinalyje tokiu pačiu rezultatu nugalėti favoritai brazilai; pusfinalyje 3:2 palaužtas Urugvajus) ir pateko į čempionato finalą, kuriame susigrūmė su Ispanijos rinktine. Pagrindinis finalo rungtynių laikas baigėsi rezultatu 0:0, nors pergalę išplėšti galėjo abi komandos, o A. Robbenas neišnaudojo puikaus šanso, kuomet buvo iššokęs vienas prieš ispanų vartininką Ikerą Casillasą, pratęsimo metu olandai liko dešimtyje, nes už antrą geltoną kortelę iš aikštės buvo pašalintas J. Heitinga, o 116-ą minutę taiklus Andreso Iniestos smūgis lėmė pergalę ispanams. Šis pralaimėjimas nutraukė ir įspūdingą Olandijos rinktinės 25 nepralaimėtų rungtynių (20 pergalių ir 5 lygiosios) seriją. Pasaulio čempionato finalas taip pat buvo paskutinės G. van Bronckhorsto rungtynės Nyderlandų rinktinėje.
Po sėkmingo pasirodymo pasaulio čempionate (nepaisant kritikos dėl grubaus ir negražaus žaidimo finalo rungtynėse), Nyderlanduose buvo laukiama sėkmingo pasirodymo 2012 m. Europos čempionate. Olandai lengvai įveikė atrankos varžybas ir vieningai buvo laikomi vienais iš pagrindinių pretendentų į čempionų titulą, tačiau čempionatas „oranžiniams“ susiklostė tragiškai. Jau grupių etape olandai pralaimėjo visas trejas rungtynes ir iškrito iš turnyro nepelnę nė taško ir pasiekę patį blogiausią rezultatą per visą Oranje dalyvavimo Europos čempionatuose istoriją. Po šios nesėkmės iš savo posto atsistatydino treneris B. van Marvijkas.
2014 m. pasaulio čempionatui Nyderlandų rinktinę ruošti buvo paskirtas L. van Gaalas, kuris ėmėsi permainų – reguliariais starto sudėties žaidėjais tapo Nyderlandų čempionate žaidę jauni futbolininkai: Jasperas Cillessenas, Daley Blindas, Stefanas de Vrijas, Bruno Martinsas Indi, Georginio Wijnaldumas, Memphis Depay. Nepaisant lengvai įveiktos atrankos, iš atjaunėjusios olandų komandos čempionate nebuvo daug tikimasi, tačiau jau pirmose rungtynėse Oranje pateikė malonų netikėtumą ir skambiai – 5:1 – atkeršijo ispanams už pralaimėjimą 2010 m. pasaulio čempionato finale. Įsibėgėjusi Olandija buvo sustabdyta tik pusfinalyje, kai po baudinių serijos nusileido Argentinai, o čempionatą baigė dar viena gražia pergale – bronziniame finale 3:0 įveikė Braziliją. Šiame turnyre olandai užfiksavo ir keletą unikalių pasiekimų: Oranje pirmą kartą savo istorijoje baigė aukščiausio lygio turnyrą nė karto nepralaimėjusi (pralaimėjimas po baudinių oficialioje FIFA statistikoje yra laikomas lygiosiomis) bei tapo pirmąja komanda pasaulio čempionatų istorijoje per vieną turnyrą išleidusi į aikštę visus (23) čempionatui užregistruotus žaidėjus. Turnyrui pasibaigus iš trenerio pareigų pasitraukė daug pagyrų sulaukęs L. van Gaalas ir prie rinktinės vairo sugrįžo G. Hiddinkas.
Nyderlandų rinktinės pagrindinė apranga – oranžinės spalvos marškinėliai, baltos kelnaitės ir oranžinės kojinės, nors kartais rinktinė rungtyniauja ir vien oranžinės spalvos uniforma (ir marškinėliai, ir kelnaitės, ir kojinės oranžinės spalvos). Oranžinė spalva yra išskirtinis Nyderlandų rinktinės bruožas – tokios spalvos aprangos neturi nė viena kita Europos rinktinė. Apskritai, oranžinė yra karališkosios Nyderlandų šeimos (Oraniečių dinastijos) spalva ir tuo pačiu nacionalinė Nyderlandų valstybės spalva, ji buvo ir senojoje Nyderlandų vėliavoje (jos spalvos buvo oranžinė-balta-žydra), kuri iki šiol yra populiari Nyderlanduose ir žmonių dažnai iškeliama per valstybines šventes ar kitomis progomis.
Dabartinė Olandijos rinktinės išvykų apranga yra balti marškinėliai, baltos (arba kartais oranžinės) kelnaitės ir baltos kojinės.
Olandijos rinktinės aprangos gamintojas nuo 1996 m. yra Nike koncernas. KNVB ir Nike partnerystės susitarimas numato, jog Nike gamins „oranžinių“ aprangas bent iki 2026 metų.
2 vieta 2 vieta 2 vieta
3 vieta
ČempionaiParyškintu šriftu išskirti profesionalo karjerą tebetęsiantys žaidėjai.
| # | Žaidėjas | Karjera | Sužaistos varžybos | Įvarčiai |
|---|---|---|---|---|
| 1. | Edwin van der Sar | 1995–2008 | 130 | 0 |
| 2. | Wesley Sneijder | 2003– | 115 | 28 |
| 3. | Frank de Boer | 1990–2004 | 112 | 13 |
| 4. | Rafael van der Vaart | 2001– | 109 | 25 |
| 5. | Giovanni van Bronckhorst | 1996–2010 | 106 | 6 |
| 6. | Dirk Kuyt | 2004–2014 | 104 | 24 |
| 7. | Philip Cocu | 1996–2006 | 101 | 10 |
| 8. | Robin van Persie | 2005– | 98 | 49 |
| 9. | Clarence Seedorf | 1994–2008 | 87 | 11 |
| John Heitinga | 2004–2013 | 87 | 6 | |
Paryškintu šriftu išskirti profesionalo karjerą tebetęsiantys žaidėjai.
| # | Žaidėjas | Karjera | Įvarčiai (Rungtynės) | Įv./rungt. |
|---|---|---|---|---|
| 1. | Robin van Persie | 2004– | 49 (97) | 0.53 |
| 2. | Klaas-Jan Huntelaar | 2006– | 41 (72) | 0.56 |
| 3. | Patrick Kluivert | 1994–2004 | 40 (79) | 0.51 |
| 4. | Dennis Bergkamp | 1990–2000 | 37 (79) | 0.47 |
| 5. | Faas Wilkes | 1946–1961 | 35 (38) | 0.92 |
| Ruud van Nistelrooy | 1998–2011 | 35 (70) | 0.50 | |
| 7. | Abe Lenstra | 1940–1959 | 33 (47) | 0.70 |
| Johan Cruijff | 1966–1977 | 33 (48) | 0.69 | |
| 9. | Bep Bakhuys | 1928–1937 | 28 (23) | 1.22 |
| Arjen Robben | 2003– | 28 (86) | 0.33 | |
| Wesley Sneijder | 2003– | 28 (114) | 0.26 | |
|}
Sąrašas pagal tai, kada debiutavo Olandijos rinktinėje (skliaustuose debiuto metai):
|
|
|
Cees van Hasselt 1905–1908 Edgar Chadwick 1908–1913 Jimmy Hogan 1910 Tom Bradshaw 1913
Billy Hunter 1914 Jack Reynolds 1919 Fred Warburton 1919–1923 Jim Waites 1921 Bob Glendenning 1923,1925–1940 Billy Townley 1924 J. E. Bollington 1924
Karel Kaufman 1946,1949,1954–1955 Jesse Carver 1947–1948 Tom Sneddon 1948 Jaap van der Leck 1949–1954
Friedrich Donenfeld 1955,1956–1957 Max Merkel 1955–1956 Heinrich Müller 1956 George Hardwick 1957
Elek Schwartz 1957–1964 Denis Neville 1964–1966 Georg Kessler 1966–1970
František Fadrhonc 1970–1974 Rinus Michels 1974,1984–1985,1986–1988,1990–1992 George Knobel 1974–1976 Jan Zwartkruis 1976–1977,1978–1981 Ernst Happel 1977–1978 Rob Baan 1981 Kees Rijvers 1981–1984 Leo Beenhakker 1985–1986,1990 Thijs Libregts 1988–1990 Nol de Ruiter 1990 Dick Advocaat 1992–1995,2002–2004, 2017 Guus Hiddink 1995–1998, 2014–2015 Jan Rab 1997 Frank Rijkaard 1998–2000 Louis van Gaal 2000–2002, 2012–2014, 2021–2023 Marco van Basten 2004–2008 Bert van Marwijk 2008–2012 Danny Blind 2015–2017 Ronald Koeman 2018–2020, 2023– Frank de Boer 2020–2021Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
