Marvanas I

Marvanas I (Mervanas I, arab. مروان بن الحكم = Marwān ibn al-Hakam, 623 – 685 m.) – VII a. arabų kalifas, valdęs 684–685 m. Ketvirtasis Omejadų kalifas, Marvanidų dinastinės šakos pradininkas.

Marvanas I
Gimė	623 m.
Mirė	685 m.
Pareigos	kalifas

Biografija

Marvanas ibn Hakamas gimė 623 m. Jo motinos vardas buvo Amna bint Alkaman ibn Safvan.^[1] Jis buvo kilęs iš Abd Šamsų klano. Tapo svarbiu valdininku ir iškilo iki ministro rango giminaičio kalifo Usmano valdymo metu. Jis dalyvavo Aišos bint Abu Bakr vedamame žygyje į Basrą atkeršyti Usmano žudikams ir keletas istorikų jam priskiria Kupranugario mūšyje išdavikišką Talhos ibn Ubaidulos nužudymą.^[2] Kalifu tapus kitam umajų klano atstovui Muavijai I, jis kurį laiką buvo paskirtas Medinos valdytoju. Postą prarado, kai Muavijos I reikalavimu neprivertė prisiekti įtakingų religinių Hidžazo veikėjų Muavijos sūnaus Jazido naudai. 680 m. kalifu tapus Jazidui, Marvanas faktiškai vadovavo umajams Hidžaze. 683 m. jis su kitais umajais buvo išvytas iš Medinos, kai sukilusiems Mekos ir Medinos miestams numalšinti Jazidas I pasiuntė kariuomenę iš Sirijos. Po Medinos užėmimo buvo apgulta Meka. Apgulties metu atėjo žinia apie Jazido I mirtį. Marvanas su kitais umajais negalėjo pasilikti dėl vietos genčių neapykantos ir su Huseino ibn Numeiro kariuomene pasitraukė į Siriją, kur trumpam valdė Jazido I sūnus Muavija II.

Po Jazido I ir Muavijos II mirčių buvo sukilęs beveik visas kalifatas iš didžiulio nepasitenkinimo umajais dėl Huseino ibn Ali nužudymo 680 m. ir karo prieš Meką ir Mediną. Vyko Antrasis kalifato pilietinis karas (Antroji fitna). Basros valdytojas Ubaidula ibn Zijadas buvo priverstas bėgti į Damaską, Egipto valdytojas Abdur Rahmanas ibn Džehdanas prisiekė Mekoje kalifu pasiskelbusiam Abdulai ibn al Zubairui. Irake veikė trys grupės: Al Zubairo šalininkai, charidžitai ir Ali įpėdinių rėmėjai. Pačioje Sirijoje Damasko valdytojas Dahakas ibn Kaisas palaikė Al Zubairą, jo vardu pradėtos rinkti priesaikos Himse ir kitur. Įtakingiausi Damasko umajų ir kalbitų klanai nepritarė Al Zubairo kalifatui. Jų siekis iš pradžių buvo kalifu paskelbti Jazido I sūnų Chalidą. Palestinos valdytojas Hasanas ibn Malikas Kalbis surengė žygį į Jordaniją ieškoti paramos. Ten sužinojo, kad Dahakas ibn Kaisas slapta palaiko Al Zubairą, kas sukėlė skilimą Sirijoje. Tuo tarpu Palestina buvo užimta Al Zubairo rėmėjų. Sirijoje umajų ir kalbitų pajėgos sustojo prieš kaisitų pajėgas prie Mardž Rahito. Prieš mūšį generolu buvo išrinktas Chalidas ibn Jazidas, tačiau dėl per jauno jo amžiaus ir aktyviai tapininkaujant Ubaidulai ibn Zijadui klanai prisiekė kalifui Marvanui ibn Hakamui. 684 m. rugpjūčio 18 d. Mardž Rahito mūšyje Omejadų rėmėjai įveikė Al Zubairo rėmėjus.

Marvanas I buvo senas ir ligotas, jis valdė mažiau nei metus laiko iki mirties 685 metais.^[3] Marvanas vedė Chalido ibn Jazido motiną, kuri buvo iš kalbitų klano, taip užtvirtindamas sąjungą su kalbitais ir išsprendė paveldėjimo klausimą savo sūnų naudai. Jis pasiuntė kariuomenes susigrąžinti valdžią Palestinoje ir Egipte. Po jo mirties kalifu tapo jo sūnus Abdulmalikas.

Šaltiniai

1. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 99
2. Mahmoud Ayoub. The Crisis of Muslim History: Religion and Politics in Early Islam, 2014
3. britannica.com