Makrinas

Markas Opelijus Makrinas (lot. Marcus Opellius Macrinus; g. apie 165 – m. 218 m. birželio mėn.) – keturiolika mėnesių 217–218 m. valdęs Romos imperatorius. Jis buvo pirmasis imperatorius nepriklausęs senatorių klasei ir pirmasis maurų kilmės imperatorius.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Makrinas
Makrinas
Gimė	apie 165 m.
Mirė	218 m. birželio mėn. (~53 metai)
Sutuoktinis (-ė)	Nonija Celza
Vaikai	Diadumenas
Romos imperatorius
Valdė	217 m. - 218 m. (~1 metai)
Pirmtakas	Karakala
Įpėdinis	Elagabalas
Vikiteka	Makrinas

Jaunystė

Jis gimė Cezarėjoje (dabar Čerčelas, Alžyras), Romos provincijoje, vadinamoj Mauretanija, vidurinės klasės raitelių šeimoje. Jis gavo išsilavinimą, leidusį patektį į Romos politinę klasę. Per metus jis užsitarnavo gero teisininko reputaciją. Valdant imperatoriui Septimijui Severui, jis tapo svarbiu biurokratu. Severo įpėdinis Karakala paskyrė jį Pretorijų sargybos prefektu. Tai auksčiausias postas, kuriam galėjo būti raitelis. Prefektas buvo atsakingas tik imperatoriui, o jo žinioj būdavo Pretorijų kohortos, imperatoriaus sargyba ir vienintėlė karinė jėga leidžiama Romos mieste. Kai Makrinas džiaugės Karakalos pasitikėjimu, tai pasikeitė, kai pagal tradiciją buvo išpranašauta, kad jis nuvers imperatorių ir pats juo taps. Sklido gandai, kad pats Makrinas nori tapti imperatoriumi. Turint galvoj, kad Karakala mėgo žudyti savo politinius priešininkus, Makrinas bijojo dėl savo gyvybės, jei imperatorius sužinotų pranašystę. Pagal Kasijų Dio, Karakala net buvo pradėjęsi perskirtyti Makrino vyrus. 217 m. pavasarį Karakala buvo rytinėse provincijose ir ruošėsi karui su partais. Makrinas jį lydėjo kaip ir kiti pretorijų sargybiniai. Balandžio mėnesį jis išvyko į Lunos šventyklą prie Karės mūšio vietos, lydimas tik savo sargybinių, tarp kurių buvo Makrinas. Tiksliai nežinoma, bet aišku, jog Karakala buvo užmuštas kelionėje (tikriausiai balandžio 8 d.). Karakalos kūnas buvo pargabentas atgal su vieno sargybinio kūnu. Makrinas teigė, kad miręs sargybinis užmušė imperatorių. Balandžio 11 d. Makrinas pasiskelbė imperatoriumi. Jis taip pat paskelbė sūnų Diadumenianą cezariu ir įpėdiniu, bei suteikė jam Antonino vardą, mėgindamas susieti su gan stabilia Antoninų dinastija.

Valdymas (217 m. balandis - 218 m. birželis)

Nepasisant raitelių rango, senatas sutiko jį kaip imperatorių. Pagal S. N. Miller, taip galėjo būti dėl jo teisininko praeities ir pagarbaus elgesio su senatorių klase. Bet jis manė, kad reikia kai kurių provincijų valdytojus pakeisti savo vyrais. Julija Domna iš pradžių buvo palikta ramybėje, bet kai ji pradėjo su armija regzti sąmokslus, jai buvo liepta palikti Antiochiją. Kadangi tuomet jai krūties vėžys buvo vėlyvoj stadijoj, ji nusprendė nusimarinti badu.

Skubiais užsienio politikos klausimais Makrinas parodė polinkį taikytis ir nenorą veltis į karinius konfliktus. Jis išvengė nemalonumų Dakijoje, grąžinęs Karakalos paimtus įkaitus, ir Armėnijoje, kai suteikė sostą Tridatui, kurio tėvą irgi buvo įkalinęs Karakala. Sunkiau buvo susitvarkyti Mesopotamijoje, į kurią po Karakalos mirties įsiveržė partai. 217 m. vasarą Makrinas buvo nugalėtas mūšyje prie Nisibio miesto ir buvo priverstas sudaryti sutartį su partų karalium Artabanu V, turėjo sumokėti milžinišką 200 mln. sentencijų kontribuciją už taiką.

Makrino nenoras veltis į karus ir jo pralaimėjimas istoriškai silpnesniam priešui tokiam kaip partai, sukėlė tarp kareivių pasipiktinimą. Tai susidėjo su mažėjančiom privilegijom, kurias jie turėjo Karakalos laikais ir tuo, kad rekrūtai gaudavo mažiau už veteranus. Po kurio laiko legionai pradėjo ieškoti naujo imperatoriaus.

Jo populiarumas krito ir Romoje. Atėjęs į valdžią jis dar neaplankė Romos, o vėlyvos vasaros griaustiniai ir vėtros sukėlė gaisrus ir potvynius. Makrino paskirtas miesto prefektas negalėjo nieko padaryti liaudies pasitenkinimui ir turėjo būti pakeistas.

Žlugimas

Nepasitenkinimą sutvirtino Severų dinastijos palikuonys, vadovaujami Julijos Mesos ir jos dukterų Julijos Soemijas ir Julijos Mamėjos. Išvarytos iš Imperatoriaus rūmų ir įsakytos vykti namo, jos Emesoje, Sirija, sumanė į sostą pasodinti naują Severą. Jos panaudojo paveldimą saulės dievybės Elagabalo kultą, kad paskelbtų Soemijas sūnų Elagabalą tikru Karakalos įpėdiniu. Su Severų moterų pagalba pasklido gandas, kad Elagabalas neteisėtas Karakalos sūnus, taigi pirmos eilės pusbrolių sąjungos vaisius. Gegužės 18 d. Legio III Gallica Rafanoje paskelbė Elagabalą imperatoriumi. Pajėgos, vadovaujamos jo mokytojo Ganio, patraukė į Antiochiją ir susidūrė su Makrinu 218 m. birželio 8 d. Makriną paliko dauguma karių ir jis buvo visiškai nugalėtas ir bandė bėgti į Italiją persirengęs pasiuntiniu. Jis buvo pagautas prie Chalkedono ir nužudytas Kapadokijoje. Jo sūnus Diadumenianas, pasiųstas į partų rūmus, buvo pagautas prie Zeugmos ir užmuštas.

Makrino valdymas buvo trumpas, nes, nors ir pasižymėjęs, jis nesugebėjo kontroliuoti ir patenkinti karių. Mirdamas nuo savo kareivių rankų, jis įtvirtino jų tikėjimą, kad jie yra didžiausia III a. Romos politinė jėga ir parodė kaip svarbu išlaikyti jų paramą. Po jo dar septyniolika metų valdė Severų dinastijos atstovai Elagabalas ir Aleksandras Severas.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: Karakala	Makrinas (217 - 218 m. e. m.) kartu su Diadumenianu	Vėliau valdė: Elagabalas
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis