Liutnia

Liutnia – muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Vienas seniausių styginių muzikos instrumentų; ilgakaklės liutnios yra žinomos iš Senovės Babilono ir Egipto laikų. Trumpakaklės liutnios vėliau susiformavo Vidurio Rytuose – Rytų Mesopotamijoje, Baktrijoje ir Gandharoje, jos buvo persiško barbado ir arabų ūdo pirmtakės. Europietiška liutnia atsirado iš arabų ūdo, jos pavadinimas kilo iš arabų al'Ūd (medžio pliauska, smilkalo lazdelė).

Renesanso liutnia

Konstrukcija

Liutnios korpusas yra perpjautos kriaušės pavidalo, gaubto dugno, suklijuoto iš plonų medžio juostelių, viršuje dengtas plokščia rezonansine deka su išpjaustyta ir ornamentais puošta apvalia garsaskyle (rozete). Aplink platų trumpą kaklelį aprišta septynetas ar daugiau padalų, o galvutė beveik stačiu kampu atlenkta atgal. Senovėje liutnios buvo dviejų pagrindinių tipų: daug ilgesnio kaklo už korpusą ir truputį trumpesnio kaklo, nei korpusas. XVI a. klasikinio tipo liutnios turėjo 11 stygų, sugrupuotų 6 eilėmis. Iš daugelio liutnios derinimų, labiausiai buvo paplitę renesansinis ir barokinis. Skambinama pirštais arba brauktuku.

Istorija

Manoma, kad liutnios prototipas ūdas į Europą pateko kartu su Ispaniją užkariavusiais maurais apie 711 m. XVI–XVII a. buvo vartojama įvairių modelių liutnios. Italijoje paplito mandolina ir jos atmainos, Artimuosiuose Rytuose vartotas tambūras, Kinijoje pipa, Japonijoje biva, Indijoje sitaras, Turkijoje, Balkanuose sazas, Graikijoje buzukis. Lietuvoje didžiojo kunigaikščio ir kituose dvaruose liutnininkai dirbo XVI–XVII a., buvo sukurta pjesių liutniai.^[1] Žymiausi liutniai rašę kompozitoriai – O. Petručis, V. Kapriola, F. da Milanas, V. Bakfarkas, J. Daulandas. Po 1650 m. liutnios meno centru tapo Vokietija.

Šaltiniai

1. Liutnia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 529 psl.

Vikiteka: Liutnia – vaizdinė ir garsinė medžiaga