Lisa prie Labės

Lisa prie Labės (ček. Lysá nad Labem; vok. Lissa an der Elbe) – miestas Vidurio Čekijos krašte, Čekijoje. Nimburko rajone, derlingoje Palabio žemumoje. Miesto pakraščiu teka upė Labė. Miestas nutolęs 14 km į vakarus nuo rajono centro Nimburko, 44 km į šiaurės šiaurės rytus nuo sostinės Prahos. Istorinis centras buvo 2003 m. paskelbtas miesto paveldo zona.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Lisa prie Labės ček. Lysá nad Labem
Čekų brolių evangelikų bažnyčia B. Hroznio aikštėje
Lisa prie Labės 50°12′05.39″ š. pl. 14°49′08.4″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Čekija
Kraštas	Vidurio Čekijos kraštas
Meras	Karel Otava
Gyventojų (2020 m.)	9 795
Plotas	33,65 km²
Tankumas (2020 m.)	291 žm./km²
Altitudė	183 m
Pašto kodas	289 22
Tinklalapis

Miesto istorija

Lisos rūmai perdayti iš pilies

Vietovę Lisa pirmą kartą paminėjo Kosmas savo kronikoje. Piliakalnis buvo vienas svarbesnių Slavų centrų. Lisos piliakalnyje buvo kalintas, iškastruotas bei apakintas čekų kunigaikštis Jaromiras iš pršemislaičių dinastijos. Jį ten pasiuntė jo brolis Oldržichas. XIII amžiuje čia buvo pastatyta pilis ir Lisa nuo to laiko iki Liucemburkų eros buvo Čekijos karalienių nuosavybė. Miestu Lisa jau buvo 1291 metais. 1355 m. Karolio IV žmona Ona dovanojo Lisos parapiją Prahos Augustionų vienuolynui. Augustionai po to Lisoje įsteigė konventą. Per husitų karus Lisa kartu su pilimi bei vienuolynu labai nukentėjo. Lisa pereidavo iš vienų husitų veikėjų į kitų rankas. XV ir XVI amžių sandūroje, tuometinis paveldėtojas Albrechtas Smiržickis iš Smiržicių liepė pilį perstatyti į rūmus. Po jo mirties Lisą paveldėjo jo motina. Tada buvo Lisa užrašyta į "Žemių lentas" (tuometinės kadastro knygas, ček. desky zemské) kaip Smiržicų šeimos paveldas ir dėl to Lisos herbas yra su Smiržicų šeimos herbo elementais. 1548 Lisą pirko imperatorius Ferdinandas I. Neblogą miesto vystymąsi nutraukė trisdešimtmetis karas. Miestas buvo nuo husitų karų protestantiškas, todėl prievartinė rekatolizacija iššaukė 1625 m. ginkluotą sukilimą. Prieš pat kaizerinės armijos "tvarkos" įvedimą evangelikai sudegino savo namus ir pasitraukė į tremtį. Vis dėl to Lisoje liko slaptų evangelikų, kartkartėmis aptinkamų ir persekiojamų iki pat 1781 m. paskelbto tolerancijos patento. Iškart po jo buvo 1783 m. įsteigta Evangelikų (kalvinistų) bažnyčia. Nuo 1918 m. pavadinta Čekų brolių evangelikų bažnyčia. Jos nuosavybė sudaro vieną svarbesnių kultūros paveldo vienetų Lisoje. Daugelis Palabio evangelikų emigravo ir 25 km į rytus nuo Halle įkūrė gyvenvietė Lissa (51.4975664N, 12.2737286E).

1683 m. Lisoje paminėta pašto stotis. Senu Silezijos keliu pradėjo veikti sujungimas su Vroclavu. 1647 m. Lisą įsigijo generolas grafas Jonas Špokas (Johann von Sporck) ir tai įtakojo įspudinga Lisos klestėjimą. Po Šporkų klano pradininko Jono mirties valdą perėjo į jo sūnaus Pranciškaus Antano Šporko rankas. Šporkų šeima pradėjo barokinį Lisos rūmų perstatymą nuo kairiojo sparno ir labai juos išpuoselėjo, tam Pranciškus pasikvietė italų architektą Giovanni Battista Alliprandi. Baroko laikais Lisos rūmai buvo kelis kartus perstatinėjami. Didžiausius pertvarkymus įvykdė būtent F. A. Šporkas 1696 metais. Tada buvo atnaujintas Augustinų vienuolynas, pastatyta nauja parapijinė bažnyčia ir Trijų karalių koplyčia. Špokai valdė Lisos valda iki 1851 m. kada ją pardavė už 820 000 auksinių Štepankai Rohanovai.

1868 m. Lisoje buvo įsteigtas kūno kultūros susivienijimas "Sokol" ("Sakalas")^[1]. 1873 m. Lisoje kilo didelis gaisras, kuris apėmė 51 pastatą, įskaitant daržines su ką tik nuimtu derliumi. Dėl to Lisoje buvo didelis nepriteklius. 1878 m. buvo sugriauta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, stovėjusi miesto aikštėje. Begriaunant buvo sunaikinti ir Smiržicų klano kapai, buvusieji bažnyčios kriptoje. Kadangi Štepanka Rohanova ištaškė turtus į visas puses, padarė skolas už 3 milijonus auksinių, turėjo apleisti rūmus ir 1884 m. rugsėjo 28 d. mirė. Jos valdą iš varžytynių įsigijo anglas William Andrews, bet jis 1886 m. mirė. Valdos ėjo iš rankų į rankas, kol galiausiai jas įsigijo 1904 m. Rudolfas Ferdinandas Kinskis.

1910 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienį, Lisos kariniame poligone (Rajčůr'as dabar žirgų lenktynių aikštelė) lėktuvu viešai pakilo čekų aviacijos pradininkas Jan Kašpar (Jonas Kašpar'as).

Rudolfas Ferdinandas Kinskis mirė 1930 m. Lisoje. Po jo mirties beveik visi šeimos nariai išsikėlė (ir su rūmų inventoriumi - 40 vagonų) į Kremsegg'o rūmus Austrijos mieste Kremsmünster'yje (kurį nusipirko jau 1929 m.). Lisos rūmai tada 1938 m. parduotas valstybei - Socialinės rūpybos Ministerijai. Rūmai tada pakeitė paskirtį į Senolių namus (iki šiol). Iš Kinskių šeimos Lisoje liko tik dukra Gabriela, kuri ištekėjo už žymaus vokiečių kunigaikščių klano Thurn-Taxis'ų nario Ericho. Jų palikuonių tolimesnis likimas dėl komunistų/StB susiklostė nelaimingai.

Pastabos

Vertimas iš čekijos vikipedijos straipsnio Lysá nad Labem

Reference

1. Svěcení sokolského praporu, Listy města Lysá nad Labem (Susivienijimo "Sokol" vėliavos įšventinimas), 6/2004