Linksniavimas lietuvių kalboje

Lietuvių kalboje egzistuoja daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir linksniuojamųjų veiksmažodžio formų (pvz., dalyvių) linksnio kategorijos. Ji artima kitų indoeuropiečių kalbų tokių, kaip sanskrito, lotynų bei senovės graikų linksniavimo sistemoms.

Linksniavimas

Linksniavimu vadinamas žodžių kaitymas linksniais ir skaičiais. Linksnių galūnės rodo ne tik linksnį, skaičių, bet ir daiktavardžio giminę. Pagal linksnių galūnių sutapimą daiktavardžiai skirstomi į linksniuotes. Mokyklinėse gramatikose skiriamos penkios linksniuotės, kurių tvarka nustatyta pagal joms priklausančių žodžių kiekį ir linksniavimo tipo stiprumą. Kalbos mokslas rodo, kad geriau linksniuotes vadinti raidėmis, paimtomis iš linksnių galūnių. Linksniuotės vadinamos kaitybos kamienų galūnėmis, kurios nustatomos pagal daugiskaitos naudininko formą, o jei naudininkas pakitęs – pagal vienaskaitos vardininką. Linksniuočių kiekis išlieka tas pats, tik skiriasi kai kurių žodžių priklausymas. Skiriamos šios linksniuotės pagal galūnes:

1. (i)a
2. (i)u
3. (i)o
4. ė
5. i

Kiekvienoje linksniuotėje pagal atskirų linksnių formų ypatybes skiriamos linksniavimo paradigmos (daiktavardžio linksniavimo sistemoje jų yra 12). Linksnio reikšmės išryškėja tik žodžių junginyje, pvz.: vienokią gramatinę reikšmę turi įnagininkas žodžių junginyje „domėtis muzika“, kitokią – „pjauti peiliu“.

Daiktavardžio linksniai

Linksnis yra pagrindinė daiktavardžio kategorija, rodanti daiktavardžio santykius su kitais žodžiais. Įsidėmėtina, kad tuos pačius žodžių santykius rodo ir prielinksnis, ir galūnė. Su forma susiję 12 paradigmų, su funkcija – linksnio elgesys žodžių junginyje.

Yra žinomi septyni daiktavardžio linksniai. Formaliai vienas nuo kito jie skiriasi galūnėmis. Pagal reikšmes jie nėra vienodi. Kilmininkui, naudininkui, galininkui ir įnagininkui būdinga, kad jais reiškiamas objektas, į kurį krypsta veiksmas. Iš jų visų galininko objekto reikšmė yra pati stipriausia. Vardininkas – įprastas veikėjo žymėtojas, taip pat žymi būvį. Vietininkas pagal vaidmenį sakinyje artimiausias prieveiksmiams, nes dažniausiai reiškia tik aplinkybes, paprastai vietos. Visai atskirai – šauksmininkas: reikšmių jis neturi, juo įvardijame kreipimąsi, todėl linksniu jis gali būti laikomas tik iš tradicijos.^[1][2] Daugiausia reikšmių turi ir sakinyje įvairiausiai vartojami kilmininkas ir įnagininkas. Kartais vartojama ir kitų suprieveiksmėjusių vietininko atmainų – iliatyvas, aliatyvas, adesyvas. Ankstesnėje lietuvių kalboje aptinkama ir abliatyvo (pvz., kratėsi degtinės, atsiskyrė šakos) apraiškų, kuris baltų kalbose ilgainiui sutapo su kilmininku.^[3]

Linksnis	Sutrumpinimas	Į klausimą atsako	Pavyzdys vns.	Pavyzdys dgs.
Vardininkas	V., vard.	kas?	kambarys, gatvė	kambariai, gatvės
Kilmininkas	K., kilm.	ko?	kambario, gatvės	kambarių, gatvių
Naudininkas	N., naud.	kam?	kambariui, gatvei	kambariams, gatvėms
Galininkas	G., gal.	ką?	kambarį, gatvę	kambarius, gatves
Įnagininkas	Įn., įnag.	kuo?	kambariu, gatve	kambariais, gatvėmis
Vietininkas	Vt., viet.	kur? kame?	kambaryje, gatvėje	kambariuose, gatvėse
Šauksmininkas	Š., šauksm.	–	kambary! gatve!	kambariai! gatvės!

Nebendrinės lietuvių kalbos vietininkai^[a]

Linksnis	Į klausimą atsako	Pavyzdys vns.	Pavyzdys dgs.
Kryptininkas	į kur?	kambarin, gatvėn	kambariuosna, gatvėsna
Gretininkas	prie ko?	kambariepi, gatveipi	kambariuosempi, gatvėsempi
Pašalys	link ko?	kambariopi, gatvėspi	kambariumpi, gatviumpi

Daiktavardžių linksniuotės

(I) A linksniuotė

Visi priklausantys daiktavardžiai yra vyriškosios giminės, pavyzdžiui: vyras, brolis. Skiriamos trys paradigmos. Ši linksniuotė visiškai atitinka tradicinę pirmąją linksniuotę. Atkreiptinas dėmesys:

1. nepriešdėlinių sangrąžinių daiktavardžių vartojami tik du daugiskaitos linksniai: vardininkas, pavyzdžiui: sukimaisi, keitimaisi, ir kilmininkas, pavyzdžiui: sukimųsi, keitimųsi;
2. teoriškai vietininką turi visi daiktavardžiai, bet praktiškai jis nebūdingas asmenis ir gyvūnus reiškiantiems daiktavardžiams. Netgi taisome: reikia ugdyti mokiniuose (=mokinių) pasitikėjimą savimi.

(I) U linksniuotė

Tik vyriškoji giminė, žodžių nedaug, pavyzdžiui: turgus, vaisius. Skiriamos 2 paradigmos. Linksniuotė gerokai apnykusi. Atkreiptinas dėmesys:

1. savitai linksniuojamas daiktavardis žmogus: vienaskaita priklauso (i)u linksniuotei, o daugiskaita – ė linksniuotei.

(I) O linksniuotė

Priklauso daugiausia moteriškosios giminės daiktavardžiai: vyšnia, sauja, kt.; tik nedaugelis vyriškosios giminės, pavyzdžiui: vaidila, viršila. Daugiau yra pavardžių, pavyzdžiui: Daukša, Venclova. Priskiriami „bendrosios giminės“ daiktavardžiai: vėpla, drimba. Skiriamos 2 paradigmos. Dalis iš jų yra tradicinės antrosios linksniuotės. Atkreiptinas dėmesys:

1. daugiausia yra daiktavardžių su galūnėmis –a, -ia ir tik du su galūne –i (marti, pati).

Ė linksniuotė

Visi priklausantys daiktavardžiai yra moteriškosios giminės, pavyzdžiui: gervė, bitė. Išskyrus keletą vyriškosios lyties asmenis žyminčių daiktavardžių: dėdė, Krėvė ir „bendrajai giminei“ priskiriamų: mėmė, spirgelė. Šios linksniuotės daiktavardžių yra gana daug. Skiriama viena paradigma. Atkreiptinas dėmesys:

1. šios linksniuotės daiktavardžių linksniai yra geriausiai išlaikę savo kaitybos kamieną: juose pastebima tik ilgojo ė ir jo sutrumpėjusio varianto e kaita.

I linksniuotė

Priskiriami buvusios trečiosios ir penktosios linksniuotės žodžiai, pavyzdžiui: avis, vanduo. Skiriamos 4 paradigmos. Kai kurie daiktavardžiai (akmuo, tešmuo) yra išlaikę savitas vienaskaitos vardininko, kilmininko ir daugiskaitos kilmininko formas ir sudaro dvi atskiras šios linksniuotės paradigmas. Atkreiptinas dėmesys:

1. vyriškosios giminės šnekamojoje ir grožinėje literatūroje kartais gauna naujesnes kai kurių linksnių formas, vartojamas greta su tradicinėmis, pavyzdžiui: vienaskaitos kilmininkas žvėries = žvėrio, vienaskaitos įnagininkas žvėrimi = žvėriu; vyraujančios ir pagrindinės tapo naujausios formos akmeniu, vandeniu, įsigalėjusios vietoj akmenimi, vandenimi;
2. tiktai greta formų seserimi, dukterimi įsigalėjusios (i)o linksniuotės formos seseria, dukteria bendrinėje kalboje vartojamos kaip gretiminės.

Būdvardžių linksniai

Būdvardžių linksnių galūnės daugeliu atveju formaliai sutampa su daiktavardžių galūnėmis. Būdvardžių linksniuotės: pirmoji – vyriškosios giminės: (i)a, (i)u,; antroji – moteriškosios: (i)o, ė.

Kalbos klaidų aptarimas

1. skoliniai: nelinksniuojamoji forma yra neteiktinas reiškinys: bikini (= bikinis): Ji buvo prisidengusi tik siauručiu bikini (=bikiniu); taip pat ekstazi (=ekstazis), karaoke (=karaokė), suši (=sušis).
2. skaitvardžiai: kai skaitvardžiai yra kiekiniai arba dauginiai, pirmasis dėmuo turi būti kaitomas: Šimtas (=Šimte) devyniolikoje saugos tarnybų dirba 3698 ginkluoti žmonės;
3. stiliaus klaidos:
   1. Oficialus stilius reikalauja nenukirsti galūnių: miškelyje, o ne miškely;
   2. Dviskaitiniai skaitvardžiai, įvardžiai nevartotini su gallūne -s: ne dviems, abiems, o dviem, abiem.

Pastabos

1. Lietuvių bendrinėje kalboje šių vietininkų vienaskaita tebevartojama kaip prieveiksmiai arba sustabarėję posakiai: patraukti baudžiamojon atsakomybėn (kryptininkas), namie (gretininkas), galop (pašalys).

Išnašos

1. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 109. ISBN 5-87444-225-1.
2. Vaičiulytė-Romančuk O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 19. ISBN 978-83-89663-09-2.
3. Ambrazas, V. „Abliatyvas.“ Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Vikižodynas