From Wikipedia, the free encyclopedia
Liežuvis (lot. lingua) – judrus, iš skersaruožių raumenų sudarytas ir gleivinės dengiamas stuburinių gyvūnų virškinimo sistemos organas, esantis burnos ertmėje.
Žinduolių liežuvis raumeningas ir labai paslankus organas, galintis keisti savo formą ir padėtį. Užčiaupus burną, užpildo visą jos ertmę, priekyje ir šonuose liečia viršutinius ir apatinius dantis, viršuje – gomurį. Liežuvis yra pagalbinis kramtymo organas, kuris kartu su žandais stumia maistą tarp dantų, maišo jį su seilėmis, formuoja kąsnį ir ryjant stumia jį link ryklės. Liežuvis taip pat yra jutimo organas, jo gleivinėje yra daug bendro jutimo – lytėjimo, temperatūros, skausmo – ir skonio receptorių. Kartu su gomuriu ir žandais liežuvis burnos ertmėje gali sudaryti neigiamą slėgį. Tai būdingas žinduolių požymis, susijęs su jauniklių mitybos būdu. Skruzdėdų liežuvis kaip virvė, labai ilgas ir lipnus, juo rankiojami termitai. Atrajotojai liežuviu skina žolę, prispausdami ją prie aštrabriaunių apatinių priekinių dantų. Chameleonų liežuvis labai ilgas ir lipnus, todėl juo lengva pagauti maistą maždaug 50 cm atstumu.
Žmogui liežuvis yra svarbus artikuliuotai kalbai. Liežuvio pasaitėlio ilgis ir forma turi reikšmės tariant kalbos garsus, pavyzdžiui, kartais jis esti per trumpas ir tai apsunkina kai kurių garsų tarimą.
Didesnė liežuvio dalis – du priekiniai trečdaliai – yra vadinama liežuvio kūnu (lot. corpus linguae). Kūnas priekyje be jokios aiškios ribos pereina į liežuvio viršūnę (lot. apex linguae). Liežuvio kūno išilginė ašis yra maždaug horizontali. Laisvasis viršutinis paviršius, nukreiptas į kietąjį gomurį, vadinamas liežuvio nugara (lot. dorsum linguae). Liežuvio kūno karštai (lot. margines linguae}, liečia viršutinius ir apatinius dantis bei dantenas. Užpakalinė liežuvio dalis, kuria jis tvirtinasi prie burnos dugno, vadinama liežuvio šaknimi (lot. radix linguae). Ji sudaro apie trečdalį liežuvio ilgio. Liežuvio šaknies išilginė ašis yra beveik vertikali, jos laisvasis paviršius atsisukęs atgal į ryklę ir sudaro ryklės burninės dalies priekinę sieną. Pati šaknis yra virš gerklų. Išilgai liežuvio nugaros vidurio linija eina negili vidurinė liežuvio vaga (lot. sulcus medianus linguae). Ši vaga riboje tarp kūno ir šaknies baigiasi negilia akląja liežuvio anga (lot. foramen caecum linguae), kuri yra embrioninio skydinio liežuvio latako (lot. ductus thyroglossus) liekana. Nuo šios vagos užpakalinio galo į šonus ir priekį eina V raidės pavidalo kraštinė vaga (lot. sulcus terminalis) nugariniame paviršiuje žyminti kūno ir šaknies ribą. Liežuvio kūno nugarinio paviršiaus gleivinė yra šiurkštesnė, balzgana, o šaknies – raudonesnė, gruoblėta, blizganti. Nugaroje yra daug mažų gleivinės iškilimų – spenelių (veikia kaip jutimo receptoriai), kurie ir suteikia gleivinei šiurkštumą. Šaknyje yra daug neaukštų iškilimų – folikulų, kurių visuma sudaro liežuvio migdolą (lot. tonsilla lingualis). Šaknies užpakalinėje dalyje susidaro trys link antgerklio, einančios gleivinės raukšlės, vadinamos vidurine ir šoninėmis liežuvinėmis antgerklio raukšlėmis (lot. plicae glossoepiglotticae mediana et laterales). Jas sudaro bendravardžiai raiščiai, jungiantys liežuvio šaknį su antgerkliu. Tarp raukšlių susidaro dvi liežuvinės antgerklio duobutės (lot. vallecuale glossoepiglotticae).
Apatinį liežuvio paviršių dengianti gleivinė yra plonesnė, lygesniu paviršiumi. Pereidama į burnos dugno gleivinę ji sudaro liežuvio pasaitėlį (lot. frenulum linguae), kuris tvirtina liežuvio kūną prie burnos dugno. Abipus pasaitėlio atsiveria paliežuvinės ir pažandinės seilių liaukos. Apatiniame paviršiuje greta pasaitėlio matoma garbanotoji raukšlė (lot. plica fimbriata), o medialiau jos pro gleivinę šviečiasi gilioji liežuvio vena (lot. vena profunda linguae). Burnos dugne greta pasaitėlio yra iškilę poliežuviniai gumburėliai (lot. carunculae sublinguales), nuo kurių atgal eina didelės poliežuvinės raukšlės (lot. plicae sublinguales).
Siūlinių ir kūginiu spenelių funkcija yra susijusi su jutimu-lytėjimu, kai kuriems gyvūnams jie dar svarbūs maisto mechaniniam apdorojimui, nes padidina sukibimą (trintį) tarp maisto ir liežuvio. Tai vieninteliai speneliai, nesusiję su skonio jutimu, juose yra tik mechanoreceptoriai.
Visi liežuvio raumenys yra skersaruožiai, skirstomi į dvi grupes – savuosius ir skeletinius. Savieji raumenys prasideda ir baigiasi liežuvyje, o skeletiniai prasideda nuo aplinkinių kaulų ir baigiasi liežuvyje. Liežuvyje yra du jungiamojo audinio dariniai prie kurių tvirtinasi jo raumenys, tai – liežuvio pertvara ir liežuvio aponeurozė. Pertvara yra neištisinė ir nesiekia nei nugarinio paviršiaus nei liežuvio viršūnės, aponeurozė eina horizontaliai po gleivine arčiau nugarinio paviršiaus.
Prie skeletinių raumenų dar priskiriamas gomurinis liežuvio raumuo, kuris paprastai aprašomas prie gomurio.
Paukščių liežuvis yra su apragėjusiu galu. Žąsų ir ančių liežuvis mėsingas, o genių – laibas ir gali būti labai toli iškišamas.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
