Licencinė sutartis

Licencinė sutartis – rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis (licenciaras) suteikia teisę kitai šaliai (licenciatui) naudotis licencijos objektu nustatytomis sąlygomis ir nurodytoje teritorijoje, o licenciatas įsipareigoja mokėti atlygį už naudojimąsi licencijos objektu.

Reikšmė

Licencine sutartimi gali būti leidžiama su jos objektu atlikti įvairių veiksmus: gaminti, naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti arba tam tikslui naudoti tam tikrą gamybos būdą. Licencine sutartimi nustatoma licencijos rūšis (pvz., išimtinė ar neišimtinė), galiojimo teritorija (valstybės dalis, viena ar kelios valstybės), galiojimo terminas ir nutraukimo tvarka, licencinio atlygio dydis ir apmokėjimo tvarka, šalių teisės ir pareigos, atsakomybė už sutarties sąlygų pažeidimą ir kita.

Licencinė sutartis pagal objektą registruojama tam tikrame registre (pvz., dizaino, filmų, patentų, prekių ženklų).

Lietuva

Lietuvoje licencinės sutarties turinį reglamentuoja:

• Patentų įstatymas, 1994 m.
• Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, 1999 m.
• Prekių ženklų įstatymas, 2000 m.
• Augalų veislių apsaugos įstatymas, 2001 m.
• Dizaino įstatymas, 2002 m.
• Kino įstatymas, 2002 m.
• Kiti įstatymai. ^[1]

Šaltiniai

1. Vadimas Toločko. Licencinė sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 111 psl.