Liaudies menas

Liaudies menas – meno rūšis – valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių (žvejų, amatininkų) plastinė kūryba, liaudies, arba tautinės, kultūros dalis. Kartais šiuo terminu apibrėžiama ir liaudies muzika, liaudies choreografija, tautosaka, kartais – tik liaudies dailė.

Sritys

Daugelyje visuomenių liaudies menas egzistavo lygiagrečiai su profesionaliuoju menu, kurį puoselėjo kitas visuomenės sluoksnis: bajorai, miestiečiai. Liaudies meną sudaro trys didelės sritys, kurios neretai persipina tarpusavyje:

• Liaudies architektūra – buitinė ir smulkioji architektūra;
• Tautodailė – apima didžiulę įvairovę vaizduojamosios ir taikomosios dailės rūšių. Čia įeina tekstilė, keramika, liaudies skulptūra, kalvystė, tapyba, grafika ir kiti žanrai;
• Folkloras – žodinė liaudies kūryba, kuri sudaryta iš muzikinio folkloro (liaudies muzika) ir tautosakos.

Būdingi bruožai

Liaudies menas skiriamas vietinės bendruomenės religiniams, estetiniams ir buitiniams poreikiams. Kai kuriose tautose kuriamas kolektyviai, turi etninių ir regioninių savitumų. Būdinga pasaulėžiūrinių ir estetinių vertybių vienovė, universalumas, kūrybos priemonių pastovumas, tradiciškumas, paprastumas, formų raiškumas, dekoratyvumas, funkcionalumas.

Istorija

Liaudies meno formavimuisi įtakos turėjo geografinės, istorinės ir socialinės sąlygos. Vakarų Europoje naujaisiais laikais liaudies menas ir profesionalaus meno raida išsiskyrė.

XVII–XVIII a. patyrė profesionaliosios architektūros ir dailės įtaką. Liaudies meistrai savo kūryboje panaudojo supaprastintus įvaizdžius ir motyvus, kuriuos atnešė Renesansas, Barokas, Klasicizmas. XIX a. išsiplėtojus masinei gamybai ir prekybai liaudies meno reikšmė sumenko. Romantizmas padidino domėjimąsi liaudies menu kaip primityvios autentikos meninės raiškos fenomenu.

XIX a. antroje pusėje – XX a. pr. liaudies meną įvairiose šalyse skatino bręstanti tautos savimonė, neoromantizmo ideologija, tautinio stiliaus idėja. Pradėtos kaupti liaudies meno kolekcijos, įsteigta muziejų. Liaudies meno principais ir motyvais (ornamentika) remtasi kuriant profesionalųjį modernų meną. ^[1]

Vaizduojamoji ir taikomoji dailė

Pagrindinis straipsnis – tautodailė.

Dailė – plastinio meno šaka, apimanti vaizduojamąją dailę (grafika, skulptūra, tapyba) ir taikomąją dekoratyvinę dailę (baldininkystė, dailioji tekstilė, juvelyrika, keramika, gintaras, kaulas, medžio, metalo, odos, stiklo dirbiniai) ir monumentaliąją dailę (sienų tapyba, vitražas), tačiau pastaroji liaudies menui nėra priskiriama.

Tautodailė – savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriami vaizduojamosios dailės (tapybos, skulptūros, grafikos) kūriniai ir taikomosios dekoratyvinės dailės (keramikos, tekstilės, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų) dirbiniai. Glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis.

Taikomosios dailės dirbiniai puošiami įvairiais ornamentais, pasitelkiant vaizduojamosios dailės išraiškos priemones. Taikomoji dekoratyvinė dailė kuriama įvairia technika: aplikacija, audimu, drožyba, kalyba, liejimu, siuvinėjimu ir kt.

Taikomoji dekoratyvinė dailė yra viena seniausių dailės rūšių – paprastų utilitarinių dirbinių būta jau paleolite. Iki XIX amžiaus pab. itin meniški taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai gaminti monarchų ir aristokratų dvarams, viduriniojo luomo poreikius tenkino amatininkai. XX amžiuje daug taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių pagal dailininkų sukurtus projektus gaminama pramoniniu būdu.

Vaizduojamajai dailei būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai. Vaizduojamosios dailės priemonėmis atspindimas tam tikro laikotarpio filosofinės, religinės, socialinės idėjos, keliamos moralinės, psichologinės, visuomenės problemos. Vaizduojamosios dailės elementų turi ir taikomosios dekoratyvinės dailės (dažniausiai jų dekoras).

Jau antikos filosofai skyrė menus, mėgdžiojančius gamtą (tapyba, skulptūra, poezija, Aristotelio mimezės teorijoje), ir menus, papildančius gamtą naujais pavidalais. XV amžiaus menų sampratą imta riboti nuo mokslo bei amatų ir sieti su tapyba, skulptūra, architektūra, muzika, poezija, teatru, šokiu. XVI–XVII a. šioje grupėje bandyta išskirti „piešimo menus“ – tapybą, skulptūrą, architektūrą, „vaizdinius menus“ – tapybą, skulptūrą, poeziją. Vaizduojamosios dailės terminas įsitvirtino XX amžiaus viduryje.

Liaudies muzika

Pagrindinis straipsnis – Liaudies muzika.

Liaudies meno šaka – liaudies kuriami ir atliekami vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai-instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna susiję su liaudies choreografija, kai kada su teatru, tautosaka, kitomis liaudies meno šakomis.

Liaudies muzika egzistuoja neužrašyta. Dėl iš kartos į kartą perteikiamos tradicijos atsiranda įvairių liaudies muzikos variantų, vyksta kiekybinė ir kokybinė atranka. Liaudies muziką populiarino liaudies muzikantai – akynai, aoidai, ašikai ir kt. Liaudies muzika kurta daugiausia valstiečių, todėl visada turi sąsajų su darbu, apeigomis ar kitomis žmogaus veiklos sritimis. Liaudies muzikos tematika, žanrai, meninės raiškos priemonės labai įvairūs, nes skirtingos liaudies muzikos funkcijos ir ją kūrusių tautų gyvenimo sąlygos (geografinės, politinės, ekonominės) bei papročiai.

Choreografija

Meno šaka, meninius vaizdus perteikianti šokiu. Jai būdinga judesio, gesto, muzikos derinys. Skiriama liaudies (liaudies šokiai, žaidimai) ir profesionalioji choreografija (baletas, klasikinis, modernusis šokis ir kt.). Šokių elementų yra akrobatikoje, meninėje gimnastikoje, šokiuose ant ledo, pantomimoje, šiuolaikiniuose dramos spektakliuose.

Šaltiniai

1. Liaudies menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 74 psl.

• Lietuvių tautodailininkų sąjungos tinklalapis;

Nuorodos

• Lietuvos muziejai
• Lietuvos tautodailininkų sąjunga

Vikiteka: Liaudies menas – vaizdinė ir garsinė medžiaga