Kultūrinis herojus

Kultūrinis herojus (angl. Culture hero, pranc. Heros civilisateur, vok. Heilbringer) – teorinė sąvoka, kuria nusakomi mitiniai herojai, susiję su kokių kultūrinių dalykų (pvz., ugnies, žemdirbystės, darbo įrankių) suteikimu, įgūdžių, žinijos perdava. Tai kultūros objektų gavėjai ar kūrėjai, medžioklės, žemdirbystės, amatų, meno mokytojai, socialinių ir religinių institucijų įsteigėjai. Nepaisant sąvokos kultūriniai, šie mitų personažai gali kurti ne vien kultūros, bet ir gamtos objektus, mat ankstyvose mito vystymosi stadijose nėra ryškios perskyros tarp kultūros ir gamtos. Taigi kultūriniai herojai kuria dangaus šviesulius, atskiria dangų ir žemę, įveda metų laikus, sureguliuoja potvynius ir atoslūgius, kuria žmogų, gyvūnus, augalus. Archajiškose mitų versijose kultūriniai herojai atskirus gamtos ar kultūros objektus gali surasti arba pavogti iš pirmųjų savininkų (senės šeimininkės, dangaus dievų, mirusiųjų valdovo ir pan.).

Vienas plačiausiai žinomų motyvų – kultūrinis herojus, pagrobiantis žmonėms ugnį (tai graikų Prometėjas, polineziečių Maui, indėnų Varnas ir kt.). Lygia greta arba palaipsniui iškyla mitai apie kultūrinį herojų, kuris su puodžiaus, kalvio ir kitais įnagiais sukuria žmonėms naudingus daiktus. Skirtumas tarp kultūrinio herojaus ir demiurgo atsiranda tų tautų mituose, kuriuose kultūra ir prigimtis (gamta) ima skirtis. Sulig metalo apdirbimo epocha atsiranda mitai apie stebuklingą kalvį (plg., graikų Hefaistas, lietuvių Teliavelis). Dažnai su kultūriniais herojais tapatinami mitiniai protėviai: pvz., Australijos aborigenų mitologijoje toteminiai protėviai (laukinės katės, driežai) sapnų laikais akmeniniais peiliais užbaigę kurti žmones, atlikę apipjaustymus, išmokę kurti ugnį, gamintis maistą ir pan. Daugelyje papuasų, melaneziečių tautų, kai kuriose Afrikos tautose, koriakų, itelmenų mitologijoje kultūrinis herojus tapatinamas su genties protėviu. Šis protėvis-herojus paprastai yra zoomorfinis (varnas, triušis, kojotas, chameleonas, voras, antilopė, skruzdėlė ir pan.). Daugelyje kitų, anksčiau pasiekusių aukštesnę materialinės raidos pakopą, tautų mitologijoje kultūrinio herojaus gyvūniški bruožai nunykę, jis suvokiamas kaip antropomorfiškas.

Kultūrinis herojus dažnai be savo kuriamosios veiklos taip pat padeda tautai apsiginti nuo chaoso jėgų, kurias išreiškia įvairūs siaubūnai arba svetimos gentys. Kultūrinio herojaus santykis su dievais nevienodas – vienur (ypač archajiniais atvejais) jis laikomas skirtingu nuo dievų, bet pasižyminčiu ypatingomis, nežmogiškomis maginėmis galiomis, kitur jis pakylėjamas iki dievo-sutverėjo. Kita vertus, daugelis dievų atlieka civilizacinę veiklą (pvz., šumerų Enkis ir Enlilis, skandinavų Odinas, egiptiečių Osiris, graikų Apolonas, Atėnė). Dažnai kultūriniai didvyriai vaizduojami kaip broliai-dvyniai arba brolių būrys (lyginio skaičiaus), pvz., irokėzų Joskecha ir Taviskaronas, melaneziečių gunantunų To Kabinana ir To Karvuvu. Dvynių-kultūrinių herojų atveju dažnai vienas brolis kuria žmogui naudingus daiktus, o kitas, jį mėgdžiodamas, sukuria žalingus (pvz., ryklius, gyvates, rupūžes, pelkes, kalnus, akmenis ir pan.). Toks motyvas, pvz., ryškus lietuvių etiologinėse sakmėse apie Dievą ir Velnią. Blogasis brolis tokiuose mituose įgyja triksterio bruožų, tampa kultūrinio herojaus demoniškuoju mėgdžiotoju. Kultūriniams herojams bendrai būdingas triksteriškumas, nes, kad pasiektų reikiamą gerybę, jie dažnai turi sukčiauti, apgaudinėti, vagiliauti.

Pasakojimai apie kultūrinį herojų (ir jo priešininką) dažnai pereina į pasakas, anekdotus ir kitą tautosaką. Be to, archajiniai epai dažnai išsivysto iš istorijų apie kultūrinį herojų (pvz., suomių „Kalevala“ apie herojų Veinemeiną, kuris iš žuvies gauna ugnį, iš mirties karalystės – įrankius statyti valtį, sukuria pirmąją valtį ir kankles, pavagia Sampo gausybės ragą).^[1]

Šaltiniai

1. Мифы народов мира. Культурный герой , E. M. Мелетинский – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.